Lietuvoje plinta raudonieji auksabaravykiai: kas jie?

Pasirodo, šio mums dar naujo ir gana vertingo grybo atėjūno biologinis pavadinimas mūsų šalyje jau spėjo pasikeisti nuo raudongalvio baravykūno iki raudonojo auksabaravykio, nes laikui bėgant kito ir jo lotyniškas pavadinimas – iš Boletellus projectellus į Aureoboletus projectellus.

Pasidomėjus, kokia informacija šiuo klausimu sukaupta Gamtos tyrimų centre, Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas dr. Jonas KASPARAVIČIUS sutiko parengti specialų straipsnį „Rasoms“, kuris, tikimės, skaitytojams padės atpažinti naująjį Lietuvos miškų gyventoją.

Aptiko Viktoras Balsevičius

XXI a. pirmojo dešimtmečio pabaigoje ėmė sklandyti gandai, kad Kuršių nerijoje auga kažkoks nežinomas grybas. Kada tiksliai jis ten atsirado, niekas nežino ir greičiausiai jau niekada nesužinos. Žinoma tik tai, kada jis buvo pastebėtas. Iš nuotraukos grybo atpažinti mokslininkams nepavyko, – kažkoks lyg į aksombaravykį panašus apvytęs grybas, ir tiek.

Pamačius ir apžiūrėjus gyvą grybą paaiškėjo, kad toks grybas nei Lietuvoje, nei Europoje iki šiol neaugo. Nuodugnesni tyrimai parodė, kad tai yra Šiaurės Amerikos rytinėje pakrantėje paplitęs grybas, kuris Europoje ir Lietuvoje buvo žinomas tik lotynišku pavadinimu.

Kuršių nerijoje jis iki to meto augo tik vienoje vienintelėje vietoje – netoli Alksnynės kontrolės posto, kur jį pirmas pastebėjo ir kasmet vis patikrindavo Viktoras Balsevičius. Dėl to grybui ir prilipo liaudiškas „balsevičiuko“ pavadinimas.

Vietiniai grybautojai jį vadino raudonuoju baravyku, nors raudona spalva jam nebūdinga, bet tai yra tikrai ryškus, iš tolo gana lengvai pastebimas ir atpažįstamas grybas – tiek ryškia kepurėle su laisvu pakraštėliu, nuo kurio kilo lotyniškas rūšies pavadinimas, tiek ir santykinai ilgu, laibu, reljefišku, geltonu kotu.

Mokslininkai grybą pavadino pagal jo lotynišką (Aureoboletus projectellus) ir iš dalies – liaudišką pavadinimą – raudonuoju auksabaravykiu.

Pirmiausia pateko į Lietuvą

Netrukus paaiškėjo, kad grybas greitai plinta tiek į pietus, tiek į šiaurę ir po metų ar poros pasiekė Smiltynę ir Nidą. Dar po dvejų metų jau buvo aptiktas ir „žemyne“ – Šilutės rajone. Pasipylė ir ne visada tikslūs pranešimai apie jo augimą kitose Lietuvos vietose.

Bene keisčiausia, kad po keleto metų jis jau buvo pastebėtas augantis Dzūkijos miškuose, kai pakeliui esančiuose Vidurio Lietuvos miškuose jo vis dar nebuvo. Ką ten Vidurio, jei net Žemaitijos nacionaliniame parke jis buvo pirmą kartą pastebėtas tik šiemet. Kyla gana pagrįstas įtarimas, kad jam kažkas galėjo „padėti“ nukeliauti per visą Lietuvą ir tokių geradarių buvo ne vienas, nes ir kitose, gana atokiai nuo jūros esančiose vietovėse jis pasirodė labai jau greitai.

Visuotinai pripažintas ir neginčytinas faktas yra tas, kad šis grybas į Europos žemyną pirmiausia „įaugo“ Lietuvoje.

Netrukus jis atsirado ir Kaliningrado srities teritorijoje, paskui vos ne pamečiui Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje, Estijoje. Šiemet jis pirmą kartą pastebėtas Suomijoje. Kol kas grybas auga tik šalyse, esančiose aplink Baltijos jūrą. Dar vis neaišku, ar kitose šalyse plinta „lietuviškas“ grybo variantas, ar į kai kurias šalis grybas atkeliavo tiesiai iš Šiaurės Amerikos.

Neaišku, ir kaip jis pateko į Lietuvą. Bene labiausiai įtikinamas būtų patekimo krovininiu laivu variantas, nes tikimybė, kad su oro srovėmis grybo sporos būtų perskridusios ne tik Atlanto vandenyną, bet ir pusę Europos, yra artima nuliui. Jokie paukščiai tokiais maršrutais neskraido, o ir toli keliaujantys sparnuočiai su grybais jokių ryšių neturi.

Auga tik po pušimis

Lietuvoje grybas auga tik po paprastosiomis ir kalninėmis pušimis, mėgsta žalias samanas. Derėti jis pradeda vasaros pabaigoje ir gausiai dygsta maždaug iki rugsėjo vidurio, bet pavienius vaisiakūnius galima rasti net iki spalio mėnesio vidurio.

Tiek grybo derėjimo pradžia, tiek ir pabaiga labai priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Tai susiję su tuo, kad šis grybas mėgsta šilumą, nes gimtinėje auga kiek šiltesniame klimate nei Lietuvos.

Be ryškios išvaizdos, grybas stebina ir gyvybine energija, veržliu plitimu. Jeigu jo ekspansija ir toliau vyks tokiais tempais, tai po dešimtmečio kito jis tikrai augs visuose jam tinkančiuose Lietuvos pušynuose ir, ką gali žinoti, gali tapti net ir gausiausiai derančiu kepurėtuoju grybu.

Ar išstums kitus grybus?

Kadangi kulinarinėmis savybėmis jis pastebimai nusileidžia tikriniam baravykui, tai baravykų mėgėjams jo plitimas gali būti ir ne visai gera naujiena. Jis auga tik būdamas fiziškai susijęs su pušų šaknimis, todėl visiems su pušimis, bet ne su kitais medžiais susijusiems grybams jis yra labai pavojingas konkurentas. Kuo ši konkurencija baigsis, kaip įsivyraus pusiausvyra tarp įvairių grybų rūšių, pamatysime tik po kokio dešimtmečio ar dar vėliau.

Visiems ekspertams, teigiantiems, kad jokio neigiamo poveikio nėra, nes matė šalimais augančius tikrinį baravyką ir auksabaravykį, siūlytume truputį nuodugniau pasidomėti grybų biologija. Įprastai visos jaunos pušų šaknelės yra padengtos įvairių grybų grybiena – laisvų, neužimtų šaknelių nėra. Jeigu atsiranda naujas grybas, tai reiškia, kad jis išstūmė vieną ar keletą anksčiau augusių grybų ir užėmė jų vietas. Ilgainiui jis gali išstumti ir kitus grybus. Jeigu grybas sparčiai plinta po miškus, vadinasi, jam labai gerai sekasi išstūminėti kitus grybus.

Deja, nei apie naujojo grybo galimybių ribas, nei apie įvairius jo biologijos ypatumus kol kas beveik nieko konkretaus nežinome. Tinkamose vietose šis grybas gali derėti labai gausiai. Intensyviausio jo derėjimo metu Klaipėdos grybautojai kasdien masiškai keliasi keltu į Smiltynę vien tik „raudonojo baravyko“ rinkti ir grįžta su pilnutėlėmis pintinėmis. Akivaizdu, kad Kuršių nerijoje šiam grybui tinka ir miškai, ir dirvožemiai, ir klimatas.

Bent jau teoriškai ateityje tokie vaizdai galėtų būti ir kur nors Dzūkijoje, tik ar pripažins dzūkai šį grybą grybu, ar jis, kaip ir daugelis kitų, jiems taip ir liks „šungrybiu.“

Naudoja ne tik maistui

Tuo metu kaimyninių šalių grybautojai ne tik renka jį maistui, bet ir bando panaudoti kitiems tikslams. Jau pastebėta, kad jis tinka vilnai dažyti, ilgainiui gal atras ir kitų naudingų pritaikymo buityje būdų.

Maistui jis tikrai tinka, – bent kol kas dar nenustatyta jį turint pastebimą kokių nors žinomų nuodingų medžiagų kiekį. Perpjautas ar perlaužtas nemėlynuoja, tik truputį paruduoja, neturi jokio specifinio būdingo kvapo, skonis „grybiškas“ ar kiek rūgštokas.

Idealaus grybo titulo jam neleidžia pelnyti ir tas faktas, kad retai, bet gali būti kiek sukirmijęs.

Klausimai grybautojams

Skaitytojus norėtume pakviesti atkreipti į šį grybą dėmesį ir apie įvairius įdomius radinius ar pastebėjimus dalintis informacija su visuomene ir mokslininkais. Mes puikiai žinome, kad galima rasti šimtus ir net tūkstančius šio grybo vaisiakūnių, bet dar nežinome, iki kokio rekordinio dydžio jis gali išaugti grybingais metais, nežinome, kada anksčiausiai vasarą ar vėliausiai rudenį, esant tinkamoms sąlygoms, jis gali pasirodyti.

Niekas dar neatkreipė dėmesio, kaip įvairiais metais svyruoja jo derliai. Jau nekalbant apie grynai mokslinius tyrimus, pavyzdžiui, įvairias biologiškai aktyvias medžiagas, kurias mokslininkai dar tik atras šiame grybe.

Jo istorija Europos žemyne dar tik prasideda. Ji vyksta ne prieš mūsų akis, o po mūsų kojomis ir tik kasmet, rudens pradžioje, šis grybas primena apie savo naujus pasiekimus, – stebina žmones pasirodydamas vis naujose vietose ir džiugina jį jau pažįstančiuosius senuose plotuose. Ir taip bus dar ilgai.

Gedimino GRAŽULEVIČIAUS ir Redos IRŠĖNAITĖS nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.