Lietuvos kaimiškųjų savivaldybių finansinio savarankiškumo realybė

Pastaraisiais metais finansinio savarankiškumo klausimas yra itin aktualus regioninės ir kaimo plėtros kontekste savivaldos savarankiškų ir darnių sprendimų priėmimui bei įgyvendinimui, tvarių finansinių išteklių paieškai.

Reikia pastebėti, kad Europos Sąjungos (ES) sudėtyje esančių šalių savivaldoje dominuojant kaimiškosioms savivaldybėms, Europos Komisijos (EK) Bendrosios žemės ūkio politikos nuostatose iki 2027 metų (EK, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, 2018) orientuojamasi į kaimo vietovių tvirtą socialinę ir ekonominę struktūrą, kaimo plėtros svarbą, šalių regionų vystymąsi. Akivaizdu, kad nuosekliam, tvariam regioninės ir kaimo politikos įgyvendinimui svarbus savivaldos savarankiškumas ir jų finansinio savarankiškumo užtikrinimas.

Tačiau vertinant dabartinės Vyriausybės programos (2020) ilgalaikes perspektyvas ir Finansų ministerijos (FM) parengtą tvarių viešųjų finansų plėtros programą 2021–2030 metams, savivaldybių finansinis savarankiškumas yra įvardijamas kaip iššūkis regionų, kaimo politikos įgyvendinimo srityje. Vyriausybės programoje (2020) teigiama, kad Lietuva – viena iš labiausiai centralizuotų Europos bendradarbiavimo plėtros organizacijų (EBPO) valstybių, kurioje atsiliekama pagal savivaldybių pajamų rodiklius: savivaldybių pajamos Lietuvoje sudaro vidutiniškai 24 proc. valstybės pajamų, kai EBPO šalių vidurkis siekia 32 proc. (LR Vyriausybės programa, 2020). Tuo pačiu ir FM patvirtina savivaldybių savarankiškumo problematiką, nes jos disponuoja tik labai menką dalį savarankiškų pajamų. Dėl to kyla vietos poreikių tenkinimo iššūkių.

Todėl pastaraisiais metais (ypač prieš atitinkamus rinkimus) tarp politikų aktyvėjant „madingoms“ diskusijoms apie savivaldybių finansinį savarankiškumą, FM 2022 metų pavasarį pristatė visuomenei įstatymų paketą dėl savivaldos finansinio savarankiškumo didinimo ir pakvietė visus išsamiau susipažinti. Trumpai galima pasakyti, kad FM parengtais įstatymų pakeitimais buvo pasiūlytos savivaldybių finansinio savarankiškumo priemonės, susijusios su aktyvių savivaldybių skatinimu, suteikiant joms daugiau galimybių skolintis kartu su ES ir kita tarptautine finansine parama įgyvendinamiems projektams bendrai finansuoti. Nors šiai priemonei Seimas jau pritarė 2022 m. pabaigoje, diskusijos dar vyksta dėl jos įgyvendinimo galimybių.

Taip pat pasiūlyta ir kita diskutuotina priemonė – naujas, tvarus savivaldybių pajamų šaltinis, kuriam suformuoti FM siūlo sudaryti galimybes savivaldybėms gauti papildomų pajamų iš tradicinio gyventojų nekilnojamojo turto mokesčio, priskiriant šio mokesčio savarankišką valdymą savivaldybių biudžetams. Dabar iš šio mokesčio gautos savivaldybių pajamos keliauja į valstybės biudžetą. Tačiau tiesa ta, kad savivaldos finansinio savarankiškumo didinimo priemonės nėra pakankamai ir argumentuotai pagrįstos, nes realybėje pirmiausia nėra pristatoma tikroji savivaldybių finansinio savarankiškumo situacija, t. y. kokios savivaldybės yra finansiškai aktyvios ir neaktyvios, kokie veiksniai lemia jų finansinį savarankiškumą, pagaliau kokios yra jų „nuosavos pajamos“¹ ir su kokiais tikraisiais finansinio savarankiškumo iššūkiais susiduriama. Neturint informacijos apie savivaldybių finansinio savarankiškumo lygio situaciją, yra sudėtinga žinoti, kaip jas galima skatinti ir dotuoti.

Lietuvoje kaimiškosios savivaldybės užima didžiąją dalį (daugiau kaip 60 proc.) geografinės erdvės ir jos yra labai skirtingos. Jų finansinio savarankiškumo raiškos galimybės kaimo vietovėse yra unikalios, įvairialypės ir sudėtingos. Kaimiškosios savivaldybės išskiria savo demografine, socialine, ekonomine ir geografine padėtimi, gamtos ištekliais, bioekonomikos verslo sritimis, urbanizacijos, infrastruktūros išvystymo lygiu. Dauguma kaimiškųjų savivaldybių, išskyrus dvi savivaldybes – Kauno r. ir Vilniaus r. – daugiausia susiduria su itin sparčiai mažėjančiais gyventojų skaičiais (pvz., 2009–2019 m. 17-oje savivaldybių gyventojų sumažėjo daugiau kaip 20 proc.: Pagėgių savivaldybėje – 25,9 proc., Pakruojo r. – 25 proc., Kelmės r. – 25,1 proc., Joniškio r. – 24,8 proc., Ignalinos – 23,4 proc., Biržų – 23,2 proc., ir t. t.)².

Tokia demografinio potencialo situacija kelia kaimiškosioms savivaldybėms darbo išteklių valdymo iššūkių. Žmogiškojo kapitalo trūkumas kaimiškosiose savivaldybėse labai riboja galimybes, nuo kurių didžiąja dalimi priklauso jų pajamų potencialas. Be to, kaimiškųjų savivaldybių finansinių išteklių situaciją lemia ir bendroji valstybės fiskalinė ir ekonominė politika. Todėl, atsižvelgiant į kaimiškųjų savivaldybių finansinio savarankiškumo realios situacijos problematiką, klausimas jau kelerius metus nuodugniai analizuojamas ir tyrinėjamas. Šio straipsnio autorės atliktas kompleksinis empirinis tyrimas „Kaimiškųjų savivaldybių finansinio savarankiškumo ir jį lemiančių veiksnių vertinimas“ leido įvertinti visų regionų kaimiškųjų savivaldybių finansinio savarankiškumo situaciją 2009–2019 m. Lietuvos kaimiškųjų savivaldybių finansinio savarankiškumo lygis vertintas skalėje nuo 0 iki 1, kur didesnė reikšmė rodo aukštesnį finansinį savarankiškumą. Kaimiškosios savivaldybės buvo suskirstytos į klases pagal 4 finansinio savarankiškumo lygius: aukštas, vidutiniškai aukštas, vidutiniškai žemas, žemas (žr. 1 pav.).

Šaltinis: sudaryta ArcGIS programiniu įrankiu remiantis empirinio tyrimo „Kaimiškųjų savivaldybių finansinio savarankiškumo ir jį lemiančių veiksnių vertinimas“ rezultatais, skaičiavimai atlikti „Excel“ programa.

Apibendrinant galima teigti, kad vertinamuoju laikotarpiu vyravo vidutiniškai žemas ir žemas kaimiškųjų savivaldybių finansinio savarankiškumo lygis. Aukščiausias finansinis savarankiškumas buvo Kauno r. savivaldybėje – 0,49, žemiausias – Šiaulių r. savivaldybėje: 0,32. Tyrimo rezultatai parodė, kad visos kaimiškosios savivaldybės yra finansiškai menkai savarankiškos, labai priklausomos nuo centralizuoto lėšų paskirstymo ir jų pačių uždirbtų pajamų perskirstymo. Erdviniu požiūriu didžioji dalis vidutiniškai žemo ir žemo lygmens finansinio savarankiškumo kaimiškųjų savivaldybių geografiškai išsidėsčiusios Klaipėdos, Šiaulių, Alytaus, Vilniaus apskrityse, finansiškai savarankiškiausios kaimiškosios savivaldybės yra Marijampolės, Panevėžio, Utenos apskrityse.

Atlikto tyrimo rezultatai atskleidė kaimiškųjų savivaldybių finansinio savarankiškumo realią situaciją. Todėl toliau diskutuojant apie savivaldybių finansinio savarankiškumo didinimo galimybes siūlytina visiems (FM, Vyriausybei, Seimo nariams, vietos valdžios politikams) daugiau bendradarbiauti su mokslininkais, remtis jų atliktais tyrimų rezultatais ir tik tada formuoti tvarius žemės ūkio ir kaimo politikos, viešųjų finansų ir strateginio proveržio sprendimus. O mes, mokslininkai, esame visada pasiruošę bendradarbiauti.

Diskusiją apie tolimesnius atliekamus tyrimus kaimiškųjų savivaldybių finansinio savarankiškumo klausimais palieku kitam kartui iš VDU ŽŪA mokslininkų tribūnos.

Laima SKAURONĖ, VDU ŽŪA ekonomikos mokslų krypties daktarė

Straipsnio šaltinis. Skauronė, L. (2022). Kaimiškųjų savivaldybių finansinio savarankiškumo ir jį lemiančių veiksnių vertinimas. Daktaro disertacija. Kaunas: VDU leidykla.