Lino taku

Daugelį kaimo darbų šiandien palengvino moderni technika, laukuose nepamatysi dalgiais mojuojančių šienpjovių ar šieną grėbiančių ilgakasių lietuvaičių. Baigiame pamiršti, kaip žydi linų laukas, šiltos naminės duonos kvapą. Ir nors ne kiekvienas jaučia sentimentus praeičiai, tautos istorija, tradicijos gyvos tol, kol yra puoselėjamos, perduodamos iš kartos į kartą. O kai jas su džiaugsmu perima jauni žmonės, tikėtina, tautos identitetas dar kurį laiką neišnyks. 

Folkloro ansamblis „Žolynukai“ ir linus rovė, ir dainas traukė.

Sūduvos krašte, Šunskuose (Marijampolės sav.), yra pulkelis žmonių, kurių dėka senosios krašto tradicijos vis dar gyvos. Šio kaimo sodybose vyksta renginiai, kuriuose atgyja senieji amatai, skamba šio krašto dainos ir kiekvienas čia apsilankęs gali bent trumpam nukeliauti į praeitį. Šįkart kelionė praeitin vyko „Lino taku“ – taip vadinasi tradicinė šventė, kasmet sukviečianti į linarūtę Šunskuose. Šiemet linus sėjo ir augino jaunasis krašto istorijos tyrinėtojas bei tradicijų puoselėtojas Titas Mockevičius, kuris ilgametę tradiciją perėmė iš kaimo bendruomenės „Gegužraibė“ pirmininkės Audronės Šlyterienės. Nedidelis linų laukas augo ir žydėjo greta šimtametės Kristinos ir Arūno Brukevičių sodybos, čia buvo surengta linų rovimo talka, kurioje galėjo dalyvauti visi norintys.

Titas Mockevičius įžiebė atminimo ugnį. „Gegužraibės“ kaimo bendruomenės vadovė Audronė Šlyterienė, Titas Mockevičius ir Ina Kereišienė tiesia „Lino taką“ ateitin.

„Jau 10 metų Šunskuose ir kituose Lietuvos kaimuose apie duoną, rugio kelią vis dar galime išgirsti, pamatyti, tačiau apie linus, jų auginimo tradicijas, darbus, dainas jau baigiame pamiršti. Kad visa tai nedingtų ir išliktų jaunosios kartos atmintyje, kad jaunimas žinotų, iš ko ir kaip tas lino audinys ir drabužiai atsirasdavo, nusprendžiau perimti mūsų kaime jau gęstančią tradiciją. Šioje linų rovimo talkoje galima sužinoti visą lino kelią, apie senąsias apeigas, per amžius lydėjusias linarūtės darbus, apie įvairius senuosius amatus. Man pačiam tai įdomu, su tuo užaugau, nuo mažumės apie visa tai pasakodavo mano močiutė ir visada norėjau tai išbandyti. Kai išgirdau, kad jau ketinama nutraukti lino kelią, nuliūdau, bet kartu apsidžiaugiau, kad galėsiu perimti ir organizuoti šį renginį“, – „Ūkininko patarėjui“ sako jaunasis tradicijų puoselėtojas Titas.

Gabija po linarūtės apie linus žino daugiau nei jos bendraamžiai.

Jo močiutė Ina Kereišienė džiaugiasi, kad pavyko anūkui įskiepyti meilę gimtajam kraštui, kad jis domisi senaisiais papročiais, tradicijomis, istorija ir visu tuo dalijasi su bendraamžiais. I. Kereišienė puikiai atsimena laikus, kai linai buvo auginami laukuose, kaip vykdavo jų rovimo talkos, kūlimas, mynimas, šukavimas, verpimas, audimas. Dabar visa tai pamatyti įmanoma tik edukaciniuose renginiuose.

Mergaites linines juostas austi mokė tautodailininkė Laimutė Kraukšlienė.

K. ir A. Brukevičių sodyboje surengtoje šventėje tarp šimtamečių ąžuolų akmeniniame aukure buvo įžiebta atminties ugnis, visi į linų lauką buvo palydėti per simbolinius istorijos vartus, kur prieš raunant linus kiekvienas turėjo nusiplauti rankas, nusišluostyti drobiniu rankšluosčiu. Visą linarūtės procesą lydėjo Sūduvos krašto dainos, kurias atliko Marijampolės kultūros centro folkloro kolektyvai „Žolynukai“, „Dijūta“ bei „Žvirgždė“. Visi galėjo patys pamėginti, pasimokyti įvairių senųjų amatų, susipažinti su amatų meistrais – Rita Dijokiene, Laimute Kraukšliene, Danute Saukaitiene, Algimantu Avuliu. Susirinkusieji taip vadinamoje Dzidolikynėje, pačiame Šunskų pakraštyje, šiltą rugsėjo popietę ne tik smagiai padirbėjo, bet ir pasilinksmino, buvo gardžiai pavaišinti. Vaikai, pasipuošę lino drabužėliais, su linų spurgeliais delnuose ir plaukuose, iš šios šventės išsinešė nemažai įspūdžių, kurie, tikėtina, išliks jų atmintyje.

Kol linai virsta siūlais, reikia nudirbti daug darbų.   Autorės ir Valdo KULVINSKO nuotraukos 2022.09.08 ŪP korespondentė Milda JONKIENĖ Susijusios temos - skaitykite: linai, Lino taku, senieji amatai, linarūtė Šunskuose