Netikėtas atradimas
Šį augalą mūsų senoliai dar vadino pabrėžinės, ilgauodegės, marinės šantos vardu. Darže ar darželyje jis tikrai nelieka nepastebėtas – pirmiausia dėl į ilgas uodegas panašios išvaizdos ir aromato. Saulėtą dieną lipniosios kirmžolės skleidžiamas savotiškai malonus kvapas pakutens ne vieno prašalaičio nosį, o augalą palietus gaivus kvapas ilgokai išlieka ant rankų.
Tai vienmetis, 70–100 cm aukščio augalas, apaugęs liaukiniais plaukeliais. Sėklos gana smulkios – 0,8 mm ilgio. Lipnioji kirmžolė gali augti šiukšlynuose, upių slėniuose. Žydi liepą–rugpjūtį balandoms būdingais neišvaizdžiais žiedais.
Kirmžolė pasisėja pati, sudygsta per keletą dienų. Maistui gali būti naudojami žali ar termiškai apdoroti lapeliai. Žalius lapelius reikėtų vartoti labai mažais kiekiais dėl juose esančių saponinų, kurie termiškai apdorojant suyra. Literatūroje nurodoma, kad visas augalas dažo aukso geltonumo ar žalia spalva.
Pasak mokslininko dr. Kęstučio Kazimiero Vilkonio, Lietuvoje lipnioji kirmžolė labai reta, nors kai kur vis dar auginama.
Daug metų kirmžolė mūsų šalyje botanikų nebuvo aptikta. Į Lietuvos liaudies buities muziejų parvežta iš Plungės rajono, Beržoro kaimo. Čia vykusios ekspedicijos metu nežinomas augalas buvo pastebėtas užėjus pas daržą ravinčią moterį, kuri jį vadino pabrėžine. Ekspedicijos dalyviai parvežė keletą jo daigelių ir sėklelių. Vienas augalėlis buvo nusiųstas į Botanikos institutą atpažinti. Neilgai trukus iš Vilniaus atskriejo žinia, kad tai esanti seniai Lietuvoje beaptikta šraderio balanda, kitaip – lipnioji kirmžolė. Dabar ji auga ne tik muziejaus Žemaitijos sektoriaus sodybų gėlių darželiuose, bet ir muziejuje esančioje Augalų genų banko lauko kolekcijoje.
Už auksą brangesnė
Nors lipnioji kirmžolė Lietuvoje gerokai primiršta, dar XX a. pradžioje ji buvo plačiai auginama Žemaitijoje. Pasak XX a. pirmoje pusėje gimusių pateikėjų, ši ilgauodegė ypač svarbi buvusi moterims, nes tik ji pagelbėdavo pradėjus kraujuoti iš gimdos. Vienos Skuodo rajono gyventojos žodžiais tariant, jos moterims už auksą brangesnės buvusios.
Lipniąja kirmžole lietuviai gydė inkstų ligas, dieglius, pilvo raižymą, viduriavimą: „Vaikai viduriavo vasarą. Virkit pabrėžinių ir gerkit – taip pasakė klebonijos šeimininkė.“ (Plungės r.) Šio augalo arbata anksčiau Lietuvoje buvo geriama turint kirmėlių.
Viduriavimas XIX a. ir XX a. pradžioje buvo viena dažniausių žmonių mirties priežasčių. Pateikėjų iš Žemaitijos liudijimai leidžia daryti prielaidą, jog gali būti, kad šiuo augalu nuo pilvo skausmų ir viduriavimo ligonius vadavo garsus pranciškonų kunigas, vienuolis Jurgis Ambraziejus Pãbrėža. Tad galima manyti, kad liaudiškas augalo pavadinimas pabrėžinės susijęs būtent su juo.
Šia žole gydyti ir gyvuliai. Pridėję takažolių, medetkų ir katžolių, ūkininkai duodavo apsiveršiavusioms karvėms. Kirmžolės sušerdavo ir ėsti nebenorinčioms karvėms: (...) karvėms gromulį duodavo. (...) Su tešla sumaišydavo (sėklikes, lapelius nusmaukdavo nuo kotukų), gumuliukus padarydavo ir sukišdavo į gerklę. (Klaipėdos r.)
Lipniąją kirmžolę Žemaitijoje dėjo į Žolinės puokštę, nešamą į bažnyčią šventinti. Tradicija ją komponuoti į šią puokštę užfiksuota ir Rzeszów’o (Lenkija) apylinkėse.
Afrikos žemyne ilgauodegė naudota vabzdžiams atbaidyti. Visas augalas atgraso kandis, skruzdėles ir kitus vabzdžius.
Metų tėkmėje išbarsčiusi medicininę ir buitinę vertę, lipnioji kirmžolė tapo retenybe. Atlikta nedaug tyrimų jos vertei šiuolaikinėje medicinoje nustatyti, tad savigydai geriau nevartoti.
Atradęs vietą šiuolaikiniame gėlių darželyje, šis augalas gal ir nenustelbs gražiai žydinčių, puikiai kvepiančių gėlių, bet tikrai trauks žvilgsnį išvaizda, o šiuolaikinei skintų gėlių kompozicijai ne tik suteiks savotiško šarmo, bet ir sudomins aromatu – puokštė skleis ypatingą kvapą.
Lietuvos liaudies buities muziejaus Kultūrinio kraštovaizdžio skyriaus vyresnioji muziejininkė Rasa ŽUMBAKIENĖ
Rasos Žumbakienės ir Rimgaudo Žaltausko nuotraukos
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.