Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka

Praėjusį mėnesį E. Macronas numetė „bombą“, sakydamas, kad Rusijos pralaimėjimas yra „būtinas“ Europos stabilumui ir saugumui ir kad Prancūzija darys „viską, ko reikia tol, kol reikės“. Jis neatmetė sausumos karių siuntimo į Ukrainą galimybės. Tai akimirksniu sulaukė šaltakraujiškai nusiteikusių priešakinių šalių, tokių kaip Lietuva, palaikymo, tačiau pareiškimas pakurstė diplomatinį nesutarimą su Vokietijos vyriausybe, kuri pataikauja gyventojams, bijantiems karo iki neurozės. Ji taip pat seniai prarado kantrybę dėl E. Macrono pozavimo. Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habeckas atkirto, kad tikros bombos gali būti naudingesnės nei retorinės. Vokietija yra antra pagal dydį Ukrainos donorė, nors kancleris Olafas Scholzas dvejoja dėl gyvybiškai svarbių ilgojo nuotolio raketų „Taurus“ tiekimo. Iki sausio vidurio Vokietija skyrė 17,7 mlrd. eurų, o Prancūzija – tik 640 mln. eurų. E. Macronas į tai atsakė netiesiogine kritika, kad Vokietija elgiasi „bailiai“.

Cinikai įžvelgė oportunizmą. Amerikai atsidūrus aklavietėje, Vokietijai susiskaldžius, o Britanijai nedalyvaujant, Prancūzija įžvelgė lyderystės vakuumą. Be turinio, tai tik dar vienas nepagydomai tuščiagarbio ir savimi besirūpinančio Prancūzijos lyderio pasipuikavimas. Turėdamas keletą savaičių, jis dar ims ir išskris į Maskvą, tikėdamasis susitarti dėl paliaubų. Kiti kritikai baiminasi, kad prancūzų lyderis pasmerkė svarbias idėjas nepasisekimui, nes jas išsakė netinkamu būdu.

Praėjusią savaitę įvykęs Veimaro trikampio (Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos) aukščiausiojo lygio susitikimas suteikė progą užglaistyti nesutarimus, sinchronizuojant daugiakalbius įrašus socialiniuose tinkluose ir smagiai fotografuojantis. Grįždamas namo, E. Macronas viename interviu lėktuve toliau dėstė savo idėjas: „Galbūt kada nors – aš to nenoriu ir neinicijuosiu – mums teks vykdyti operacijas sausumoje, kad ir kokios jos būtų, kad pasipriešintume Rusijos pajėgoms. Prancūzijos stiprybė yra ta, kad mes galime tai padaryti.“

Aišku? Gal ir ne. Tačiau E. Macronas naudingai sulaužė tabu dėl to, ko reikia, kad Ukraina laimėtų. Ukrainos pralaimėjimo, kurio padariniai Europai būtų katastrofiški, grėsmės iškėlimas sutelkia protus, ne tik šalies viduje. Jo kraštutinių dešiniųjų varžovė prezidento rinkimuose Marine Le Pen peržengė savo ankstesnę prokremlišką liniją girdama Ukrainą ir peikdama Rusiją. Panašiai ir vienas iš pagrindinių kairiųjų pažiūrų prancūzų veikėjų Francois Ruffinas kritikavo prezidentą už zigzagus, bet ne už principinę paramą Ukrainai ir pasipriešinimą Rusijai.

Svarbiausia auditorija visam tam yra Kremliuje. Rusijos pergalės teorija numato Vakarų susiskaldymą ir silpnumą. Remiantis ja, nepaisant savo ekonominės galios, Vakarų šalys neturi politinių raumenų, kad išliktų ryžtingos ir vieningos. Jos nesugebėsią aprūpinti Ukrainos ginklais ir pinigais, kurių jai reikia. Ir jos bijančios eskalacijos. Arba Ukraina būsianti sutriuškinta iki pasidavimo, arba Vakarų šalys įkalbėsiančios ją susitarti.

Atrodė, kad JAV, Vokietijos ir kai kurių kitų šalių neveiklumas patvirtina šias prielaidas, tačiau E. Macrono pozicija jas paneigia. Dabartiniai Ukrainos sunkumai reikalauja didesnės paramos, o ne pralaimėjimo nuotaikų. Jis nebijo eskalacijos; iš tiesų jis viešai apie tai svarsto. Dažai gali šiek tiek taškytis, tačiau plataus masto potėpiai yra daug veiksmingesni nei Vašingtone nubrėžtos raudonos linijos, kurios iki šiol taip smarkiai ribojo Vakarų atsaką.

----------

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.