Lucasas: ryškėja pavojingi Europos nesutarimai dėl gynybos

Suomija, kuri visada buvo gerai pasirengusi net ir iliuzijų kupinais dešimtmečiais po 1991-ųjų, 2022 metais padidino savo karinį ir civilinį pasirengimą. Estija, Latvija ir Lietuva stato įtvirtinimus prie savo rytinės sienos. Lenkija dvigubina savo kariuomenės gretas. Visos šios šalys augina savo išlaidas gynybai, gerokai viršydamos NATO nustatytą 2 proc. BVP kriterijų. Pagal pasirengimą ir informuotumą joms ant kulnų lipa Švedija, toliau seka Danija ir Norvegija.

Kitame spektro gale yra tie, kurie jokiais būdais neketina kovoti. Jiems priklauso už bendrą gėrį vengiančiųjų mokėti, bet norinčiųjų juo naudotis stovykla (Airija) ir iš bendro „lovio“ besisemiantieji, neskiriantys pakankamai lėšų gynybai (Austrija), taip pat tie, kurių lyderiai dėl oportunistinių ar savanaudiškų priežasčių nusprendė susibičiuliauti su Kremliumi. Vengrija yra geriausias pastarųjų pavyzdys. Tokios šalys sąveikauja su Rusija ir (Vengrijos atveju) aktyviai griauna Aljanso vienybę.

Dauguma Europos šalių yra per vidurį. Jos dalyvauja NATO pratybose, pavyzdžiui, šiuo metu vykstančiose „Steadfast Defender“ – didžiausiuose Aljanso kariniuose manevruose nuo Šaltojo karo pabaigos. Jos didina savo išlaidas gynybai, nors ir nenoriai, pavėluotai ir lėtai.

Krizės metu šis viduriukas tampa destabilizuojantis. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, aštrią Rusijos provokaciją prieš Baltijos šalis arba Lenkiją. Galbūt nedidelį žemės užgrobimą, kurį įvykdytų tariami savanoriai ir kurį lydėtų kibernetinės atakos, įsiveržimai į oro erdvę, sabotažas ir kitoks aukšto lygio bauginimas.

Nukentėjusieji ir jų sąjungininkai tai teisingai supras kaip egzistencinę grėsmę. Į provokaciją reikia reaguoti ryžtingai ir skausmingai (Rusijai), bet kokia kaina. Priešingu atveju atgrasymui ir gynybai bus padaryta lemtinga žala. Kitas puolimas ir pralaimėjimas tampa neišvengiami.

Tačiau kitos Europos šalys taip nemanys, ypač jei jos bus apsvaigintos ir įbaugintos Rusijos grasinimų ir išsišokimų. Jos ragins elgtis atsargiai, diplomatiškai ir palaikyti dialogą. Kam rizikuoti branduoliniu Europos miestų sunaikinimu dėl kelių laukų Rytų Europoje? Tačiau tai nebus tik žodžiai. Šios šalys (tarkime, Vokietija ar Belgija) galėtų neleisti iš vakarų į rytus vykstančiam pastiprinimui naudotis jų geležinkelių sistema, keliais ar oro erdve. Tai nėra hipotetinis dalykas: Vokietija taip pasielgė su Ukraina 2021 metais.

Dar visai neseniai toks scenarijus būtų atrodęs pernelyg šiurpus ir neįtikėtinas, kad apie jį būtų galima pagalvoti. NATO egzistuoja greitas ir vieningas sprendimų priėmimas krizės metu. Tačiau NATO varomoji jėga yra Amerikos valios galia. O ji, kaip ukrainiečiai savo kailiu įsitikino, dabar įjungiama tik su pertrūkiais. Kaip Amerikos branduolinis skėtis yra gyvybiškai svarbus Europos atgrasymui, taip Amerikos spaudimas yra gyvybiškai svarbus žemyno vienybei. Europoje pasitikėjimui JAV labai pakenkė Kongreso išsisukinėjimai dėl pagalbos paketo Ukrainai. Rezultatai jau matomi.

Britanija dėl „Brexito“ negali užpildyti sprendimų priėmimo spragos. Prancūzija dėl politinių ir prezidentinių ypatumų nėra visiškai pasitikima Europos rytuose. Vokietija teoriškai galėtų atlikti tokį vaidmenį, bet ne greitai ir ne lengvai. Taigi lieka Europos institucijos, visų pirma Europos Komisija. Praeityje iš jos buvo daug šaipomasi, tačiau dabar ji yra geriausia (nors ir labai menka) viltis koordinuoti žemyno gynybą. Dėl naujos Europos gynybos komisaro pareigybės – užsienio politikos vyriausiojo įgaliotinio kolegos – dar nesusitarta, o ką jau kalbėti apie jos užpildymą. Tačiau ant naujojo pareigūno stalo jau kaupiasi problemos.

-----

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.