Lyderio našta – ne kiekvieno pečiams

Plungės rajono Gintališkės kaime gyvenantis ūkininkas Marijus Kaktys – Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininko pavaduotojas, Telšių apskrities darbo ginčų komisijos narys, Plungės rajono tarybos narys, LŪS Plungės rajono skyriaus pirmininkas... Šį sąrašą dar būtų galima tęsti, tačiau vien iš išvardytų visuomeninių pareigų aišku, kokių tvirtų pečių reikia, norint tokią naštą pakelti. Žinoma, jei esi, kaip žmonės sako, „laisvo oro direktorius“, gali be didelės įtampos darbuotis visuomenės labui. Tačiau M. Kaktys – ūkininkas, valdantis 300 ha ir laikantis 125 melžiamas karves bei tiek pat telyčių.

Sėdo į tas pačias roges

„Jau kartą buvau LŪS pirmininko pavaduotoju, bet kai pradėjau plėsti savo ūkį, statyti fermas, teko šių pareigų atsisakyti, – „Ūkininko patarėjui“ prisipažino M. Kaktys. – Šįkart taip pat į tą kėdę atsisėsti dideliu noru nedegiau, bet Ūkininkų sąjungoje ne tiek daug pienininkyste užsiimančių žmonių, kurie norėtų ir galėtų pakovoti už bendrus mūsų sektoriaus reikalus. Seniai kalbama, kad reikia ko nors griebtis, nes, be visų kitų bėdų, Lietuvoje sparčiai mažėja ir melžiamų karvių. Iš ne taip seniai dar turėtų 340 tūkst. jų beliko 230 tūkstančių. Netrūksta ir kitų problemų. Todėl ypač atidžiai reikia stebėti ir studijuoti įstatymus, ministrų įsakymus, kitus dokumentus, kurie gali turėti įtakos pienininkystei. Žinoma, ne aš vienas savo laiką tam skiriu. LŪS esame sukūrę daugiau ūkininkavimo praktikos turinčių šešių žmonių grupę, kuri ne vien su naujausiais dokumentais, projektais susipažįsta, bet ir savo įžvalgas, rekomendacijas, pasiūlymus teikia Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM). Kartais mus tik mandagiai išklauso, o kartais, žiūrėk, ima ir pasiseka valdininkus įtikinti. Taigi darbas tikrai nėra beprasmis...“

Pašnekovas prisiminė, kiek teko vargti, kol abejojantiesiems įrodė, kad mėšlą būtina vežti ne tik pavasarį, kai jis kratomas tiesiai į laukus, bet ir žiemą. Daug ginčų kilo dėl laukuose kraunamų rietuvių.

Prieš rietuves nusiteikę oponentai įrodinėjo, kokią didžiulę žalą tos rietuvės esą daro gamtai. Ūkininkai aiškino, kad žiema tam gerokai tinkamesnis metas ir dėl kvapų, ir dėl kelių. Nesunku įsivaizduoti, kas nutiktų, jei pavasarį visais keliais ir keliukais su pilnomis mėšlo priekabomis pajudėtų traktoriai. Gyvenvietės dustų nuo tvaiko, o po pavasarinio polaidžio dar nesutvirtėję keliai virstų klampynėmis... Kol rado kompromisą ir įtikino dvi – Žemės ūkio bei Aplinkos – ministerijas, prireikė pusės metų.

„Šią vasarą taip pat sprendžiami ypač svarbūs reikalai, – kalbėjo M. Kaktys. – Pieno strategijai sukurti ŽŪM iš Europos Sąjungos (ES) gavo 165 mln. Eur. Šiuos pinigus reikia protingai investuoti. Todėl, vertinant projektus, tarp svarbiausių prioritetų – naujų fermų statybos, melžimo bei kitos fermoms reikalingos įrangos pirkimai. LŪS nepritaria punktui, kuriuo numatoma, kad tie, kurie pasinaudos šia parama, turės 40 proc. padidinti primilžius. Nepritaria ir siūlymui ūkininkams, kurie dalyvavo Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonėje „Žemės ūkio valdų modernizavimas“, dabar neskirti balų. Mes siūlome tą punktą visiškai išbraukti. Ar pavyks pasiekti to, ko norime? Jau įvyko keli susitikimai, bet kaip pasielgs ŽŪM, kol kas neaišku.“

Be artimųjų būtų sunkiau

Ūkininkas prisipažino, kad be žmonos Anicetos pagalbos kažin ar galėtų taip dažnai ūkio reikalus atidėti į šoną. A. Kaktienė – ne tik pagalbininkė, bet ir patarėja. Kartu juodu... nuo penktos klasės. Kartu mokyklą baigė, kartu į tuometę Veterinarijos akademiją stojo ir abiejų diplomuose ta pati specialybė – zootechnikas inžinierius – įrašyta. Todėl moteriai netenka ilgai galvos laužyti sprendžiant, ką ir kaip daryti. Nors, kaip sakė M. Kaktys, Aniceta kartais ne juokais ima protestuoti.  Be žmonos, į pagalbą jam ateina ir abu vaikai, nors ir Donatas, ir Lina turi savo ūkius. Dukra L. Kontrimienė gyvena šalia tėvų ir valdo 74 ha žemės, nelabai toli ir Donato ūkis – Gegrėnų kaime. Jo valdomi plotai užima apie 200 ha.

„Techniką naudojame bendrai visi trys, – ŪP pasakojo ūkininkas. – Turime gal 10 traktorių, kombainą, kurį jau reikėtų keisti, netrūksta ir kitos reikalingos technikos. Be gyvulininkystės, užsiimu ir augalininkys-te – 150 ha apsėju grūdinėmis kultūromis, 35 – kukurūzais, sėju dobilų, liucernų, kad tik žolė būtų kuo baltymingesnė. Pašarai ypač svarbūs holšteinų veislės karvėms, o mūsiškės kaip tik tos veislės ir yra. Jos labai produktyvios – per metus iš vienos primelžiame po 9,5 t pieno. Bet tos karvės ir labai lepios, silpnų kojų. Dažniausiai jas laikome tris laktacijas, tada jau tenka keisti. Gyvulininkystei reikia daug darbo jėgos, todėl pradėjau galvoti ir apie robotus. O kol kas turiu 5 samdomus darbininkus, dar 2 dirba pas dukrą.  Gal ir sunku patikėti, bet Lietuvoje ne taip mažai ūkininkų, kurie atlieka ir tam tikrą socialinę funkciją. Kodėl? Kaip rodo statistika, trys iš penkių pas ūkininkus dirbančių žmonių, jei net ir gautų darbą toliau nuo namų, vis tiek negalėtų važinėti – neapsimokėtų.“

Atėjo metas apsispręsti

Gal minutę patylėjęs, M. Kaktys pastebėjo, kad atėjo metas Lietuvai apsispręsti dėl išmokų ribojimo. „Yra pasiūlymas, kad riba būtų 150 tūkst. Eur, bet, LŪS nuomone, lubos turėtų būti 60 tūkst. Eur. Seimo Kaimo reikalų komitete dažnai savo pasiūlymams sulaukiame pritarimo. Su ŽŪM valdininkais sunkiau, bet kartais, ilgokai padiskutavus, pavyksta ir juos įtikinti. Iki šiol dar neaišku, kaip bus dėl tų emisijų. Mūsų sąjungos nariai nepritaria jų mažinimui. Lietuvoje šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, jei ne mažiausios, tai tikrai tarp mažiausių ES. Ir ne todėl, kad Lietuva investuoja į naujausias technologijas. Priešingai – žemės ūkis, energetika, transportas, palyginti su kitomis valstybėmis, pas mus silpnai išvystyti.“

LŪS pirmininko pavaduotojas sakė, kad jų nariai nepritaria ir pelkių atkūrimo projektui, kuriam numatyta skirti 16 mln. Eur. Jų nuomone, tie pinigai daugiau naudos duotų, jei būtų skiriami mėšlui tvarkyti, gamybai, o ne pelkėms. Nelabai jiems suprantamas ir Aplinkos ministerijos projektas, skirtas atkurti senąsias upelių vagas, kurios per melioracijos vajų virto tiesiausiais grioviais. „Su melioratoriais niekas nesitarė, todėl neaišku, ar bus pasiektas žiočių aukštis, arba kas nutiks jau esamoms drenažo sistemoms, – projektu abejojo M. Kaktys. – Numatyta „iškreivinti“ apie 150 kilometrų. Pinigai dideli, o efektas – abejotinas. Ar ne geriau tas lėšas atiduoti melioracijos grioviams valyti?“

Su M. Kakčiu daug kalbėjomės apie LŪS ir jo paties ūkį. Pašnekovas užsiminė ir apie šios sąjungos Plungės skyriaus, kuriam jis vadovauja, darbą. Paminėjo ir žygį baidarėmis, ir moliūgų šventę, kitus renginius, kuriuos rajono skyrius organizuoja. Plungės rajono taryboje taip pat darbo netrūksta. Tenka pasiginčyti dėl žemės mokesčio bei gervių daromos žalos pasėliams, kurios iki pat šiol niekas neatlygina. Kartais rimtus sprendimus tenka priimti ir Telšių apskrities Darbo ginčų komisijoje. Išgirdęs klausimą apie atlygį, ūkininkas nusišypsojo: „Už darbą Plungės rajono taryboje, Darbo ginčų komisijoje gal šiek tiek ir moka, bet aš niekur ir iš nieko nesu paėmęs jokio atlyginimo.“

Roma MĖČIENĖ

ŪP korespondentė

Autorės nuotraukos

2021-07-15