„Lygumų žiedų“ skonis, grožis ir simbolika

– Kaip ir kada gimė Šiaurės Lietuvos lygumų ūkis?

– Prekių ženklas „Lygumų žiedai“ gimė 2015-ųjų pavasarį. Tačiau dar trejus metus iki tol bandėme iš naujo prisijaukinti prieš daugelį metų paliktą aplinką – tvarkėme sodybą, o tėvų puoselėtas tradicijas perkėlėme į šiandieną, mėgindami atgaivinti laiko dulkėmis užneštą bendrystę. Mano brolio – jau amžinąjį atilsį jam – gausi šeima, sesers vaikai, tėveliai, kaimynai, pusseserės, tetos – visa ši aplinka tarsi tyliai kvietė imtis kažko prasmingo. Taip ir pradėjome: dirbome, ilsėjomės, kūrėme kartu.

Daugumos mūsų keliai šiandien jau nusidriekę kas kur, vaikai užaugę, o kai kurių artimųjų jau netekome. Tačiau branduolys liko. Jis neleidžia sustoti – įkvepia, suteikia minčių laisvę ir skatina nuolat tobulėti.

– Kada supratote, kad norite auginti ne grūdus, o kvapnius laukų žiedus ir žoleles?

– Užsiimti javų auginimu? Tikrai ne. Pirmiausia – tėveliai buvo labai darbštūs žmonės, o sodyba ir ją supantys plotai nuo seno turėjo kitą paskirtį. Mama tik įkopusi į devintą dešimtį atsisakė didžiosios dalies gyvulių. Žemės nebuvo daug, bet jos reikėjo ganykloms, šienui – ne javams. Be to, neturėjau tikslo iš to, ką kursime būdami bendrystėje, uždirbti. Visi dirbome darbus pagal darbo sutartis, susitikdavome savaitgaliais. Pati aplinka įtraukė – į gamtos ritmą, jos verpetą. Taip pat nemėgstu eiti kitų pramintais takais. Norėjosi kažko naujo, gal net kiek netikėto. Jei nepasiseka – įgauni patirties. O jei sekasi – privalai kasdien augti ir tobulėti. Kitaip – taškas.

Jau tuomet žinojau – trūksta žolelių arbatų, kuriose dominuotų žiedai. Trūko ir estetikos – tokio jausmo, kai imi į rankas gražią, jaukią arbatos pakuotę. Žingsnis po žingsnio gimė tai, ką turime šiandien. Mūsų protėviai vaistinėms žaliavoms dažniausiai rinkdavosi augalų žiedus (apie 24 proc.), lapus (apie 20 proc.), pačias žoles (apie 15 proc.). Mes sau iškėlėme užduotį – atgaivinti šias tradicijas. Atsigręžti į žiedus, kaip į augalinę žaliavą, padedančią palaikyti fizinę, emocinę ir dvasinę pusiausvyrą. Po kiekvienu žiedu mūsų arbatose slypi didžiulis darbas, kurį atlikome visi kartu.

– Kokiame plote auga žolelės ir kiek rūšių puoselėjate?

– Nesivaikome nei kiekių, nei įvairovės rekordų. Renkame ir auginame tiek, kiek leidžia gamta, kiek galime patys pagaminti ir koks yra vieno ar kito augalo poreikis. Daugiau auginame, nei renkame – taip galime užtikrinti nuolatinę kokybę.

Šiuo metu mūsų sąraše – šiek tiek daugiau nei šimtas įvairių augalų rūšių. O žoliavimo teritorija – derlingasis Žiemgalos kraštas. Vasarą pagrindiniai darbai vyksta apie 4 ha daugiamečių pievų plote, kuriame – daugiamečių augalų lysvės ir išsaugotos natūralios pievos. Čia auginame žiedus, šaknis ir žoleles arbatoms, o dalį augalų renkame iš natūralių augimviečių. Viskas auga atvirame lauke – po saule, kuri augaluose sukaupia daug biologiškai vertingų medžiagų.

Žaliavos nesuperkame – viskas, ką naudojame, surinkta ar užauginta mūsų pačių rankomis. Tik taip galime būti visiškai tikri dėl kokybės.

– Kokį kelią turi „nueiti“ kiekvienas augalėlis, kol atsiduria arbatoje?

– Kol žiedas virsta arbata, augalas nueina ilgą ir ne visada lengvą kelią. Jau sausį mūsų sandėlyje pradeda kauptis augalų sėklos. Šiuo metu daigyklose jau dygsta pirmieji daigeliai, kurie gegužės mėnesį bus perkelti į pievas.

Gležniems augalėliams reikia daug dėmesio – drėgmės, šilumos, o dažnai ir apsaugos nuo šalnų, todėl dalis jų dengiama agroplėvelėmis. Vėliau mulčiuojame nupjauta žole, ravime rankomis. Jei gamta dosni – duoda pakankamai šilumos ir drėgmės – kai kurių rūšių derlių galime nuimti net kelis kartus per sezoną.

Šiltnamiuose auginame retesnius ir jautresnius augalus – artišokus, citrinžoles, lepesnių rūšių melisas, bazilikus, periles ir kitus. O tada prasideda svarbiausias etapas – džiovinimas. Tai – atskiras pasaulis, beveik mokslas, kurio nesame radę išsamiai aprašyto jokioje literatūroje. Informacija, kad „augalą reikia džiovinti tamsioje, vėsioje vietoje 35–40 °C temperatūroje“, yra toks pat bendras faktas, kaip ir tai, kad po žiemos ateina pavasaris.

Trejus metus mokėmės – bandėme, eksperimentavome, viską kruopščiai žymėjome, statėme įvairaus tipo džiovyklas, kol žingsnis po žingsnio pasiekėme tai, ką turime dabar. Kiekvienas augalas turi savitą džiovinimo būdą – vienam reikia daugiau oro, kitam – mažiau šviesos, trečiam – ypatingos temperatūros kaitos.

Išdžiovinti augalai vasaros pabaigoje perkeliami į kitą sandėlį, kur griežtai palaikomas drėgmės ir temperatūros režimas. Tada prasideda mūsų vadinamieji uždarų patalpų darbai – gaminame mišinius, pakuojame, ruošiamės kelionei pas klientus.

Kai gamta panyra į ramybę, pas mus prasideda didžiausi darbai – tokie, kuriuose romantikos jau mažai. Bet tame yra ir savo žavesio – tai tylus, ramus, bet labai gyvas sezonas.

– Kaip gimė sveikatinančios ir vitamininės arbatų linijos? Kuo jos skiriasi?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. balandžio 15 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.