Maisto taryba. Kokia, kodėl, kam?

Žemės ūkio ministras Ignas HOFMANAS:

„Maisto taryba turėtų veikti keturšaliu principu. Visos grandinės dalys, pradedant žaliavų gamintojais ir baigiant galutinio produkto gamintojais, kurie gamina vartotojui, dalyvautų šioje taryboje. Tikslas – ieškoti priemonių teisingam kainų paskirstymui visoje grandinėje, kad visi pagrįstai gautų priklausančias pajamas ar pelną.

Vienas iš tarybos tikslų – atlikti analizę, surinkti informaciją, kokio masto yra problema. Ar tokia problema yra su visais produktais, ar tik su kai kuriais, o gal iš viso su tuo produktu problemos nėra.

Kokios tarybos galios – bus nuspręsta vėliau, nes tik sausio 29 d. Vyriausybė įsteigs tarybą, tvirtins jos darbo reglamentą ir sudėtį.“

Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys, partijos „Nemuno aušra“ pirmininkas Remigijus ŽEMAITAITIS:

„Maisto taryba kažkokios tiesioginės įtakos kainoms neturės, nes Lietuva negali nustatinėti vienų ar kitų produktų kainų. Taryba bus  daugiau prevencinio pobūdžio. Faktas, kad Maisto taryba turės būti sudaryta ir iš gamintojų, ir perdirbėjų, ir prekybininkų atstovų, ir, aišku, iš visuomenininkų. Tai būtų protingiausias, manau, pasirinktas sprendimas – keturių ar penkių sričių skirtingi specialistai dalyvautų tame procese ir jie galėtų teikti pasiūlymus.

Pagrindinis uždavinys – tikrinimas ir vertinimas prekybos centrų, parduotuvių, ar ten yra tinkamos kainos. Bet gali pasitaikyti ir tokių atvejų, kai Vilniuje vieno prekybos tinklo parduotuvėje vienos prekės kaina bus vienokia, o kur nors regiono to paties tinklo parduotuvėje – kitokia. Ir tai reikės fiksuoti bei vertinti, kodėl taip yra. Dėl to tikriausiai ir bus nemaža dalis ginčų.

Maisto taryba tikrins, tarkime, gana siauro profilio prekių – dešrelių – kainą ir klaus, kodėl vienur tokios pat dešrelės yra brangesnės 1 Eur nei kitur. Prekybininkai gali pateikti atsakymą, kad ne visuose regionuose yra vienodas vidutinis darbo užmokestis. Tai bus toks labai slidus dalykas, todėl Maisto taryba pirmiau turės išsianalizuoti, gauti paaiškinimus iš prekybos tinklų ir tik tada teikti vienokius ar kitokius sprendimus.“

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktorė Rūta VAINIENĖ:

„Maisto taryba, jeigu ji tokia ir bus įsteigta, negalės svarstyti konkrečių maisto produktų kainų, nes tai draudžia Konkurencijos įstatymas. Ir tokioje taryboje, kurioje bus kalbama apie draudžiamus susitarimus, mes, prekybininkai, tikrai nedalyvausime. Nei su konkurentais, nei su prekių tiekėjais realizavimo kainų aptarinėti negalima.“

Lietuvos žemės ūkio tarybos narės Lietuvos grūdų augintojų asociacijos prezidentas Aušrys MACIJAUSKAS:

„Aš abejoju tokios Maisto tarybos veiklos sėkme. Joje bus per daug dalyvių ir kažką susitarti bus itin sudėtinga. Tokius dalykus reikėtų reguliuoti įstatymais. Yra pavyzdžių, kad kai kurios Europos Sąjungos (ES) šalys jau taiko įstatyminį reguliavimą. Ten nustatytos maržos, kiek turi gauti ūkininkai, o jie negali gauti mažiau nei produkcijos savikaina. Tačiau, iš kitos pusės, ir vartotojai neturi būti skriaudžiami – turi būti reguliuojamos maržos. Tad tokios sudėties taryboje, kaip dabar siūloma, iškart yra užprognozuotas konfliktas. Mes, ūkininkai, norime, kad mums už gaminamus maisto produktus būtų mokama daugiau. Dabar kiek gauname, dažnu atveju net nedengia savikainos. O Maisto tarybos tikslas – mažinti kainą. Tad nežinau, kaip tokiame konflikte būtų galima rasti aukso vidurį.

Kodėl kitose ES šalyse, pvz., Vokietijoje, maistas yra pigesnis? Tam yra kelios priežastys. Vienas dalykas – beveik visose ES valstybėse maisto produktams yra taikoma PVM lengvata. Nemažai keliauju po ES ir parduotuvėje, gavęs kvitą, visada atkreipiu dėmesį, kokio dydžio yra PVM. Tai beveik visur be išimties maistui yra taikomos lengvatos. Visai neseniai buvome Švedijoje, kur lankėmės ūkininkų kooperatyve. Pirkome maisto produktų ir įsitikinome, kad Švedijoje maisto produktai pigesni nei Lietuvoje, nes yra PVM lengvata.

Kita priežastis – didesnėse rinkose veikia daugiau žaidėjų. Ten daugiau prekybos įmonių užsiima maisto prekyba. Konkurencija, aišku, daro įtaką, kad kainos būtų mažesnės. Geras pavyzdys Lenkijoje, kur ūkininkai už pieną gauna žymiai daugiau nei Lietuvoje, o pienas parduotuvėje Lenkijoje kainuoja žymiai mažiau nei Lietuvoje. Tai yra konkurencijos pasekmė, nes ten rinka 10 kartų didesnė nei mūsų šalyje. Pas mus praktiškai nebeliko ir smulkiųjų prekybininkų, o jie turėtų užimti dalį rinkos.

Taip pat svarbus dalykas – parama žemės ūkiui. Visą laiką sakome, kad subsidijos – tai ne parama ūkininkui, subsidijos mokamos tam, kad maisto produktai vartotojui būtų pigesni. Tai yra užfiksuota Romos sutartyje dar 1952 m., kai buvo nuspręsta mokėti subsidijas žemės ūkiui. Viename iš punktų, dėl ko jos mokamos, parašyta: kad būtų užtikrintas apsirūpinimas maistu, kad tas maistas būtų saugus, sveikas ir įperkamas vartotojams. Ir šiandien tos pačios taisyklės galioja, bet jeigu mes, Lietuva, gauname mažiausias subsidijas ES, tai nereikia stebėtis, kad pas mus yra brangiausias maistas.“

Asociacijos „Lietuvos prekyvietės ir turgavietės“ prezidentas Vytenis BUTKEVIČIUS:

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. sausio 28 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.