Mamos paliktas amatas tapo panevėžietės gyvenimu

„Mano mama buvo pradininkė ir ji užkrėtė šiuo hobiu“, – pasakojo Gintarė.

Dešimt metų ji gyveno Anglijoje, tačiau prieš septynerius grįžo į Lietuvą – šeima nusprendė, kad vaiką augins gimtinėje. Tuomet, sūnui Benui pradėjus lankyti darželį, atsirado kelios laisvos valandos, kurios pakeitė viską.

„Nuvykdavau pas mamą į dirbtuves. Ten žiūrėdavau, stebėdavau ir po truputį ji įtraukė mane.“

Mokytoja ir geriausia draugė

Mama šešerius metus Gintarę „traukė“ į vėlimo pasaulį: mokė, vežėsi į muges, rodė, kaip gimsta gaminiai, ir kartu džiaugėsi rezultatais. Jai, dirbusiai su klientais, natūraliai sekėsi bendrauti, pristatyti gaminius, parduoti.

„Mamai patikdavo žiūrėti, kaip man natūraliai pavyksta parduoti“, – prisiminė ji.

Prie veltinių pasirinkimo prisidėjo ir labai praktiška priežastis – šešiametis sūnus daug sirgo, todėl tradicinis darbas nuo 8 iki 17 valandos neatrodė realus. Taip vėlimo amatas tapo ne tik kūryba, bet ir pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.

2025-ųjų liepos mėnesį Gintarė neteko mamos. Po šios netekties vilna kurį laiką kėlė liūdesį.

„Keletą mėnesių net nenorėjau jos liesti. Mama buvo mano geriausia draugė, todėl vilna kėlė liūdesį, buvo nemiela“, – atviravo moteris.

Tačiau lapkritį įvyko lūžis. Gintarė pabandė dar kartą ir pajuto, kad vėlimo kelias, nors ir skausmingai, bet tęsiasi.

„Dabar tapau apsėsta vilna (juokėsi). Man turbūt lemta buvo dirbti su vilna, tik reikėjo mokytojo šalia“, – pridūrė ji.

Gintarė teigė, kad mama niekada nemokė kaip mokytoja – greičiau leido šalia būti, stebėti, klausti. O dabar, kai klausimų kyla daug, tenka pačiai ieškoti sprendimų, bandyti, klysti, atrasti.

„Man turbūt lemta buvo dirbti su vilna, tik reikėjo mokytojo šalia“, – 
Apie kelią į vėlimo amatą ir mamos vaidmenį kūryboje pasakoja panevėžietė veltinių kūrėja Gintarė Kriaučiūnienė.

Vilna yra stebuklinga

Gintarė moka nerti, megzti, siūti, tačiau vėlimas jai – pats mylimiausias darbas.

„Vilna yra stebuklinga, nes tiek visko galima pagaminti – ne tik kepurių, batų, bet ir vazonų, padėkliukų, rūbų!“ – pasakojo ji.

Vienas didžiausių jos planų – išmokti velti rūbus. Mama tą mokėjo, tačiau Gintarė vis atidėliojo: „vėliau, vėliau“. Dabar ji svarsto eiti į kursus, semiasi įkvėpimo ir ieško mokymų kaip kadaise mama – Šiauliuose ar net Norvegijoje.

Didžiausia Gintarės prekyba vyksta internetu. Mugės jai – labiau „šalia“, nors jos išlieka svarbios dėl gyvo ryšio ir emocijos. Po mamos netekties ji planuoja dalyvauti Jūros šventėje, nes Kaziuko mugei Vilniuje šiemet jau nebespės pasiruošti. Taip pat svarsto apie „Pirties dieną“ – tai buvo mamos tradicija, kurią norisi pratęsti.

Anot moters, lietuviai vertina rankų darbą, tik ne visi nori už tai mokėti pinigus.

„Būna, kad vieną pirties kepurę nusiperka, pabando, ir po kurio laiko nusiperka daugiau – kitiems šeimos nariams, nes įsitikina, kad geras daiktas“, – aiškino kūrėja.

Gintarės pirties kepurės turi aiškų techninį argumentą – jos trijų sluoksnių, todėl itin storos.

„Kepurės turi būti storos, kad apsaugotų ne tik plaukus, veidą, bet ir smegenis. Ypač aktualu tiems, kurie vanoja žmones pirtyje“, – kalbėjo pašnekovė.

Ir čia išryškėja kontrastas: vieni ieško pigiausio varianto, kiti supranta, kad tikra vilna ir rankų darbas veikia visai kitaip.

Kūryboje, pasak jos, daug romantikos, bet yra ir konkretūs skaičiai. Šlepetės nėra „vienos valandos“ darbas, net jei pačiam vėlimui užtenka pusantros. Džiūvimo laikas – dvi ar trys dienos. Dar prisideda dekoravimas. Pirties kepurei nuvelti reikia valandos.

Gintarė atviravo ir apie tai, ką kūrėjai dažnai nutyli: nuotaika kartais lemia rezultatą.

„Jei nėra nuotaikos, geriau vilnos neliesti – ji nelimpa“, – paaiškino moteris.

Užsakymai, tapę išbandymu

Kartais meistrystė atsiskleidžia tada, kai užsakymas atrodo beveik neįmanomas: 30 pirties kepurių ar 50 dydžio šlepetės su šuniukais. Didžiausias iššūkis atėjo netikėtai – po mamos mirties.

„Žmonės dar praėjusiais metais su mama šnekėjo ir tarėsi, kad norės daug pirties kepurių. Taip gavosi, kad mama mirė, tačiau tie užsakovai susirado mane. Viską apkalbėjome ir pagaminau 30 kepurių per dvi savaites!“ – iššūkį prisiminė ji.

Tą užsakymą Gintarė iki šiol vadina didžiausiu – ne tik kiekiu, bet ir emociniu svoriu.

Medžiagos keliauja net iš Italijos

Paklausta, iš kur perka vilną, ji paminėjo, kad Utenoje yra žmogus, kuris pats augina avis, karšia vilną, dažo ir velia – taip pat veda mokymus, kuriuose Gintarė ketina apsilankyti.

O šlepečių padai atkeliauja iš Italijos – jie iš kaučiukinės gumos, todėl neslysta ir nesudyla. Anksčiau padus siūdavo tėtis, dabar ji rado siuvėją, tačiau ateityje norėtų ir pati išmokti šio darbo.

„Keletą mėnesių net nenorėjau vilnos liesti – mama buvo mano geriausia draugė“, – 
Apie netektį ir kūrybos pauzę po mamos mirties atvirauja panevėžietė Gintarė Kriaučiūnienė.

Netikėtos dirbtuvių radybos

Po mamos netekties reikėjo vietos darbams ir medžiagoms. Taip atsirado dirbtuvės Panevėžyje, Janonio g. 6. Gintarė šį radinį vadina net mistiniu: vyras rado kontaktą, nors pats skelbimas dingo, o nuomotojas net nustebo – esą skelbimo nedėjęs, patalpos metus stovėjo tuščios.

„Kai tik įėjau, man iškart pasidarė labai gera ir šilta – pasakiau: nieko nebeieškom“, – apie užplūdusias emocijos, įėjus į patalpas, pasakojo Gintarė.

Netoliese jau daugiau nei 40 metų gyvena mamos sesuo, todėl čia daug vaikystės prisiminimų. Vieta, anot moters, tarsi pati „susidėliojo“. Gintarė šypsosi, kad mama vis dar padeda – „iš aukščiau“.

Pirmoji paroda – bibliotekoje

Šiemet Gintarė žengė dar vieną svarbų žingsnį – surengė pirmąją parodą Parko bibliotekoje (Parko g. 37), kurią dar galima pamatyti iki mėnesio pabaigos. Ji pamatė kvietimą tautodailininkams ir, nors neturi tautodailininko pažymėjimo, paskambino Audronei Virbalienei. Ši paragino dalyvauti.

„Nuoširdžiai dėkoju Audronei Virbalienei, kuri atvyko į mano pirmąją parodą, skyrė laiko, pasidalijo vertingais patarimais ir įvertino mano kūrybą“, – dėkojo vėlėja.

Po šios parodos darbai keliaus į Upytės tradicinių amatų centrą.

Gintarė su mama labai mylėjo Italiją. Šią meilę ji pavertė parodos nuotaika: žalia, geltona, šilti tonai – lyg pavasario kelionės pažadas ir mamos atminimo ženklas. O dar – gintarai: nes ji Gintarė, nes jie jai artimi, nes norėjosi parodoje pristatyti save.

„Su mama jos 50-mečio proga keliavome dviese į Italiją. Ši šalis mus labai sužavėjo, todėl po to dar kelis kartus ten keliavome. Ketinu ir pati šį pavasarį ten nuvykti… Žmonės, kultūra, gamta…“, – kalbėjo ji.

Įkvėpimas veltiniams dažniausiai ateina iš gamtos: žalios, rudos, neutralios spalvos, kailio motyvai, lapės, meškos, vilkai. Kartais – net žaismingos idėjos: boružė, vabalas, gėlės.

O raguotos kepurės? Jos – Gintarės silpnybė: „Vyras juokiasi, kad tai apie mane – aš užsispyrusi, turiu savo nuomonę.“

Mažas stebėtojas dirbtuvėse

Šešiametis sūnus Benas stebi, kaip mama velia, kartais paprašo nuvelti ką nors konkretaus. Gintarė su juo yra dariusi edukaciją darželyje – vaikams tada buvo vos treji, jie „terliojosi su vandeniu“, gamino kirmėliukus, o įspūdis liko iki šiol.

„Tikiu, kai bus didesnis, galės man padėti“, – sakė moteris.

„Jei nėra nuotaikos, geriau vilnos neliesti – ji nelimpa“, – 
Apie kūrybos procesą ir emocijų svarbą kalba panevėžietė veltinių kūrėja Gintarė Kriaučiūnienė.

Kaip prižiūrėti veltinius?

Gintarė priminė, kad vilna nėra „lepus“ dalykas, jei žinai jos savybes, galima skalbti skalbimo mašinoje su vilnos programa arba rankomis. Žiemą kai kas veltinius vėdina net sniege.

Vilnos stiprybė – gebėjimas „kvėpuoti“, todėl net su stora pirties kepure nebūna taip karšta, kaip daug kas įsivaizduoja.

Kūryba, kurioje telpa ir ateitis

Dirbtuvėse kabo ir mamos sukurtas vilnos paveikslas su aguonomis. Gintarė sako, kad ir pati norėtų pabandyti kurti paveikslus, nors piešti nemoka.

„Vilnos galimybės neribotos“, – pridūrė ji.

Šiuo metu jai – tikras minčių ir planų sprogimas. Internetinių užsakymų tiek daug, kad kartais net sunku rasti laiko gaminti mugėms. Bet svarbiausia, jog vilna vėl tapo šilta – ne tik rankose, bet ir viduje.

„Ypatingas ačiū Mamai. Jos dėka esu ten, kur esu šiandien, ir einu savo kūrybos keliu – su meile, kantrybe ir tikėjimu tuo, ką darau“, – dėkojo Gintarė.

Dovilė BARVIČIŪTĖ / JP.lt

Živilės Večiorkutės nuotr.