Marius Dubnikovas. Mokesčių sprendimai ten, kur nėra problemų

Visiškai nesenai publikuotoje ataskaitoje buvo įvertintos 49 reguliacinės priemonės ir 25 intervencinės priemonės siekiant reguliuoti rizikas keliančių produktų sudedamąsias dalis. Įdomu tai, kas išskiriama. Efektyviausia priemonė, galinti veikti per metus laiko, yra reguliavimas pačios sudėties ją reformuluojant – šalinant transriebalus ar cukraus kiekio mažinimo reikalavimas.

Mažiau nei per metus laiko, anot PSO, gali suveikti ženklinimas ir informavimas, kuris daugeliu atveju jau veikia Lietuvoje. Elgsenos pokyčiai, kurie nulemti socialinės reklamos ir aktyvumo akcijų, veikia vos 3-4 metus.

Papildomi mokesčiai, remiantis ataskaita, nėra priemonė, galinti paveikti vartotoją per artimiausius penkis metus. „Cukraus mokesčio“ autoriai vis tiek įnirtingai kalba apie būtinybę mažinti cukraus ir net cukraus pakaitalų vartojimą bei tikina, jog tai veikia. Tačiau pažvelkime, ar diskusija apskritai krypsta tinkama linkme.

Keletas faktų. Ketinama apmokestinti išskiriant saldintus gėrimus, bet šiai produkcijai tenka mažiau nei 4 proc. viso Lietuvoje suvartojamo cukraus, nors išsivysčiusiose valstybėse vidurkis (pagal EBPO duomenis) siekia 7 proc. Reiškia, 96 proc. cukraus liks neapmokestinto, jei jau norime valdyti cukrų produktuose. Lietuva ir Baltijos šalys yra mažiausiai saldintų gėrimų suvartojančios šalys Europoje. Vokietijoje vienam gyventojau jų tenka daugiau nei trigubai, bet cukraus mokesčio Vokietija neturi. Mes neturime jokios problemos šioje srityje. Iš įdomesnių duomenų Lietuvoje galima pacituoti tai, kad apie 40 proc. vaikų apskritai nevartoja saldintų gėrimų, o saldainių – vos penktadalis.

Keista, kai įkaitusioje aplinkoje, kai diskutuojame apie gynybą ir biudžeto surinkimą, kalbame apie cukraus mokesčius, turto draudimo akcizus ir kitus naujus mokesčius, kurie nėra esminiai. Politikų noras autorystei viršija normas ir kažką pareguliuoti tikrai nėra kelias neramiais laikais.