Mažiau trąšų nereiškia mažesnio derliaus

Viena iš daugelio

Tręšimas – viena iš augalų produktyvumo potencialo realizavimo priemonių, bet ne vienintelė. Augalams, pasak V. Povilaičio, labai didelę reikšmę turi drėgmė – nuo pat sėklos atsidūrimo žemėje, išdygimo, augimo, iki brandos. Žiūrint į augalų fiziologiją, vanduo ir CO2, šiluma, maisto medžiagų kiekis, dirvožemio, pačių augalų veislės savybės, kenkėjai, ligos ir daugelis kitų aplinkos veiksnių lemia augalų augimą, vystymąsi ir derliaus brandinimą.

Augalams, pasak mokslininko, reikalingi tam tikri maisto medžiagų elementai. Azotas – viena svarbiausių maisto medžiagų augalų mityboje, pagrindinis baltymų sintezės šaltinis, dalyvaujantis fotosintezės procesuose, kaip augalų vegetatyvinės biomasės statybinė medžiaga. Fosforas reikalingas nukleino rūgščių sintezei, svarbus augalų šaknyno vystymuisi. Kalis padeda efektyviai pernešti maisto medžiagas, stiprina augalų atsparumą neigiamam aplinkos poveikiui. Kalcis reikalingas augalų ląstelių struktūrų palaikymui, magnis – chlorofilo susidarymui ir veikimui. Siera svarbi amino rūgščių, riebalų susidaryme. Sieros būtinai reikia rapsams. Grupė mikroelementų (manganas, cinkas, varis, boras, molibdenas), naudojamų mažais kiekiais, irgi dalyvauja visuose augalų fiziologiniuose procesuose. Mikroelementų trūkumas mažina augalų produktyvumą.

„Filosofiškai pasvarsčius, tręšimas yra savanaudiškas žmogaus tikslas sulaukti didesnio derliaus. Tačiau nevalia pamiršti, kad ir labai gausiai, net neprotingai tręšiant, begalinio derliaus vis vien negausime. Yra tam tikros ribos, sąlygojamos pačių augalų rūšių, veislių, dirvožemio ir įvairių aplinkos veiksnių. Nėra gerai nei pertręšti, nei per mažai patręšti. Svarbu surasti aukso viduriuką, o tai padaryti ne visuomet yra lengva“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino V. Povilaitis.

Ūkininkas pagal daugiametę patirtį, žinodamas savo dirvožemį, turėtų susidaryti tręšimo planus, nusistatyti tręšimo normas ir nepuoselėti tuščių vilčių. „Jei įprastai gerais metais iš 1 ha prikuliama, pavyzdžiui, 5 t kviečių, tai tikėtis sulaukti 8 t vien tik padidinus trąšų normą būtų naivu“, – pažymėjo pašnekovas.

Tręšiama paprastai pavasarį, o derlius imamas vasarai baigiantis. Didžiausią įtaką galutiniam derliui padaro meteorologinės sąlygos.

Tręšimo eksperimentai

LAMMC vykdomi įvairūs tręšimo eksperimentai su skirtingomis trąšomis, nevienodomis jų normomis skirtingiems augalams. Patirtis rodo, kad, planuojant vienokį ar kitokį tręšimą, trąšų normas, meteorologinės sąlygos padaro savo darbą. Taikant vienodą agrotechniką, tos pačios augalų veislės produktyvumas būna panašus. Net jei jiems atiduota skirtingai – 80 proc. ar 100 proc. – suplanuotų trąšų, sausros, karščio bangos ar liūtys suvienodina galutinį rezultatą.

„Klaidos žemės ūkyje kainuoja labai brangiai. Ir padarius klaidą, teks su jos pasekmėmis gyventi visus metus. Kitas dalykas – trąšos nepigios. Todėl reikia tikėtis, kad ūkininkai skaičiuoja savo pinigus, bet kokių trąšų, bet kiek ir bet kaip į laukus neberia. Ūkininkavimas – verslas, kuris teikia ne tik moralinį pasitenkinimą nukūlus gerą derlių, bet ir pajamas“, – pastebėjo V. Povilaitis.

Ko nevalia praleisti

Mokslininko teigimu, svarbiausias yra pagrindinis tręšimas prieš augalų sėją, kurį praleidus, kitais tręšimais padėties jau nebeištaisysi. Žieminiai rapsai, kviečiai sėjos metu dažniausiai tręšiami fosforo ir kalio trąšomis, šiek tiek – azoto. Pavasarį, atsinaujinus vegetacijai, tręšiami azoto trąšomis, ypač intensyvaus augimo tarpsniais – krūmijantis, ilgėjant stiebui, formuojant augalų produktyvumo elementus. Galima papildomai tręšti skystosiomis trąšomis per lapus, maisto medžiagų papildymui iki sėklų, grūdų subrandinimo. Papildomi tręšimai apskritai yra orientuoti į kokybę.

Ūkininkai taiko naujas modernias neariamąsias technologijas, kai vienu važiavimu sėjamoji įterpia ir sėklas, ir trąšas. Taip taupomas laikas, kiti ištekliai, mažiau sunaudojama degalų, mažiau kartų važiuojama per laukus.

Lokaliu (vietiniu) tręšimu trąšos įterpiamos keletu centimetrų giliau sėklos arba tarp sėjos eilučių. Augalų šaknys gali greičiau pasiekti maisto medžiagų šaltinį ir efektyviau realizuoti savo produktyvumą. Išmanusis tręšimas yra labai tikslus, pritaikytas konkrečiam augalui, todėl trąšų normos sunaudojamos šiek tiek mažesnės, negu trąšas paskleidžiant. Trūkumu V. Povilaitis tokiai sėjai ir tręšimui vienu metu pavadintų nebent galingesnės technikos poreikį, nes sėjamoji yra ir sunkesnė, ir didesnė.

Kita efektyvi trąšų panaudojimo technologija – tiksliojo tręšimo taikymas. Šios technologijos brangokos, tačiau yra labai tikslios, pritaikytos konkrečiam augalui pagal konkretaus lauko dirvožemio agrocheminius rodiklius, todėl trąšų normos gali būti sunaudojamos mažesnės negu trąšas paskleidžiant viena norma.

Dar vienas iš tręšimo būdų – tręšimas organinėmis trąšomis. Bet toks būdas Lietuvoje kas metai vis retėja dėl natūralių priežasčių – šalyje mažėja gyvulių. „Mėšlo, kitų organinių trąšų reikia ne tik augalui, bet ir dirvožemio kokybei, drėgmei išlaikyti, mažinti dirvožemio erozijai. Organinės medžiagos dirvožemyje –
vienas iš dirvožemio kokybinių rodiklių, lemiantis ir augalų produktyvumą. Jei nėra galimybės tręšti organinėmis trąšomis, gelbėja tarpiniai pasėliai, kurių biomasė įterpiama vėlai rudenį arba paliekama per žiemą. Taip „surišamos“ dirvožemyje esančios maisto medžiagos, apsaugoma nuo jų išsiplovimo į drenažinius vandenis, kurie per upelius ir upes pasiekia jūrą. Žiemos pas mus šiltėja, dažnai sulaukiame ir lietaus, kuris skatina maisto medžiagų išsiplovimą iš dirvožemio. Tinka ir kompostai iš įvairių organinių atliekų, kurios yra mažiau populiarios, bet dirvožemiui ir augalui – labai naudingos“, – aiškino ŪP pašnekovas.

Ypatumai skirtingiems augalams

Tiek ankštinių, kaupiamųjų augalų, javų, tiek žolynų, daržovių ar vaismedžių tręšimas yra specifinis. Kiekvieno augalo poreikis maisto medžiagoms yra išskirtinis. Jei migliniams arba varpiniams augalams, tokiems, kaip kviečiai, miežiai, svarbus ir azotas, ir kalis (fosforo reikia šiek tiek mažiau), tai pupiniai augalai (žirniai, pupos, pupelės) dėl gumbelinių azotą fiksuojančių bakterijų sugeba kaupti biologinį azotą ir juo papildyti dirvožemį. Žolynai pjaunami keletą kartų per vegetaciją, jiems svarbiausia maisto medžiaga yra azotas. Kaupiamieji augalai (bulvės, cukriniai runkeliai, kukurūzai) reiklūs tiek azotui, tiek fosforui ir kaliui, jų tręšimo normos, pasak V. Povilaičio, gali būti ir didesnės, negu taikomos kitiems augalams.

Sodo augalų tręšimą, mokslininko teigimu, galima suskirstyti į kelis etapus. Pirmasis tręšimas būtinas prieš sodo įveisimą, antrasis – intensyvaus augimo, trečiasis – intensyvaus derėjimo tarpsniais. Visi sodo augalai, uogynai reikalauja labai tikslaus tręšimo. Dėl kažkurios maisto medžiagos, bendrai trąšų trūkumo ar pertekliaus galima sulaukti mažesnio, prastesnės kokybės derliaus. Braškėms, avietėms, kitiems uogynams labiausiai tinkamas tręšimas trąšomis, kurių sudėtyje nėra chloro.

„Nesvarbu, koks ūkio dydis, tręšimo planavimas, atsižvelgiant į sėjomainą, dirvožemio potencialą, augalų rūšį, būtinas. Tai apsaugotų nuo nereikalingo trąšų naudojimo“, – sakė V. Povilaitis. 

Virmanto POVILAIČIO nuotraukos

Projektą „Klimato kaitos įtaka Lietuvos žemės ūkiui“ iš dalies finansuoja