Medinis paveldas Mažosios Lietuvos saugomose teritorijose. Etnoarchitektūrinė (Ankerių) sodyba

Medinis paveldas – greičiausiai nykstanti paveldo rūšis. Ne veltui Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos, paskirstydamas paveldo tvarkybai valstybės biudžeto lėšas, vieną iš prioritetų teikia būtent šios rūšies paveldo objektų Lietuvoje gelbėjimui, tyrinėjimui ir apsaugai.

Mažojoje Lietuvoje senosios medinės sodybos sunykusios ypatingai. Dažniausiai senosiose buvusių vietinių gyventojų medinėse sodybose dabar gyvena kiti žmonės nei iki Antrojo pasaulinio karo, tad tikėtina, kad didžioji dauguma dabartinių savininkų šių namų patys nestatė. Panašu, dėl tos priežasties dalis žmonių savo pastatais nuoširdžiai nesirūpina ir jų būklė kasmet blogėja. Tai pasakytina apie daugelį kaimų bei miestelių sodybų, ne išimtis ir saugomos teritorijos. Daugiausia medinių sodybų išlikę Nemuno deltos ir Rambyno regioniniuose parkuose.

Paveldo objektais daugiausia medinių sodybų paskelbta Nemuno deltos regioniniame parke. Tai Minijos kaimo Eriko Šukio etnoarchitektūrinė sodyba, etnoarchitektūrinė žvejo sodyba Rusnės mstl. Skirvytėlės g., etnoarchitektūrinė sodyba Rusnės mstl., Nemuno g. 23, Šišgirių kaimo etnoarchitektūrinė sodyba ir visas Minijos etnoarchitektūrinis kaimas, kuriame taip pat gausu senųjų medinių pastatų.

Laiku nesuteikus pagalbos prarandami svarbiausi vertės požymiai ir atskirais atvejais sodybos iš paveldo sąrašų išbraukiamos. Jei savininkas neturi noro, supratimo ar finansinių galimybių, valstybė negali jo priversti rūpintis savo turtu. Bet gali sustabdyti jį pastebėjus pastatus atnaujinant ir nesilaikant paveldosaugos reikalavimų. Arba teisingą tvarkymo iniciatyvą gali paskatinti finansine pagalba ar konsultacijomis.
Vis tik vienoms sodyboms pasiseka labiau, kitoms, deja, ne. Savotiškai pasisekė vienai iš saugomų medinių sodybų Rusnėje (Nemuno g. 23). Viena vertus, ši sodyba labai sena, suvargusi ir reikalaujanti dėmesio, ypač dabar. Kita vertus, jai pasisekė, nes palankiai susiklostė aplinkybės - ypatinga ir savotiškai laiminga šios sodybos „gyvenimo istorija“.

Sodyba yra vaizdingoje vietoje prie pat kelio iš Rusnės į Uostadvarį. Per akies žvilgsnį – įspūdingas Atmatos upės kraštovaizdis. Tiesa, jį dabar užstoja krūmynai, užaugę tarp kelio ir upės, bet XIX amžiaus pabaigoje, kai sodybą buvo ruošiamasi statyti, ir daugiau nei šimtą metų po to, Atmata ir tai, kas joje tuo metu vyko, buvo kaip ant delno.

Istoriniai duomenys byloja, kad sodyba statyta XIX a. pabaigoje ir priklausė garsiajai Ankerių giminei, daug nusipelniusiai gelbstint Rusnės apylinkes nuo potvynių ir vystant vietos ūkį. Pasak Ankerių giminės istoriją tyrinėjančio kraštotyrininko rusniškio Kęstučio Demerecko, pagrindinė Ankerių giminės sodyba buvo toje pačioje kelio pusėje, tik truputį tolėliau link Uostadvario. Ten fasadu į kelią iki 1937 metų stovėjo milžiniško dydžio medinis namas, kuriame gyveno politiko, Prūsijos Landtago deputato Johano Heinricho Ankerio (1820-1881) šeima. Johanas 1845 m. Rusnės bažnyčioje vedė garsaus šio krašto žmogaus, vyriausiojo Kuršių marių žvejybos prižiūrėtojo Wilhelmo Beerbohmo dukrą Marie Emilija Beerbohm, kuri pagimdė jam net 6 sūnus. Johanas Heinrichas Anckeris daug metų praleido valdžioje, Karaliaučiuje, Berlyne. O verslą Rusnėje jau nuo 1868 m. tvarkė jo antrasis sūnus Ernstas Anckeris (vėliau pirklys, medienos ekspeditorius, kultūros veikėjas, Rusnės valdytojas), kuriam tuo metu tebuvo 20 metų. Ernstas su savo šeima irgi gyveno tame didžiuliame iš maumedžio medienos statytame name. Po Ernsto Ankerio mirties (1935 m.) didysis namas buvo nugriaustas pardavimui (apie 1937 m.) ir iki šių dienų yra Nidoje. Jis dar vadinamas Rusnės namu. Dabar toje vietoje (Nemuno g. 25, Rusnė), tebėra didžiojo nuardyto namo pamatų žymė, taip pat po didžiojo 1888 m. potvynio Ernsto Ankerio pastatytas mūrinis namas pakeltais pamatais, kad bėdos atveju būtų kur gyventi (paveldinis Namas u. k. 29842), ir įspūdingo dydžio senuosius Ankerių laikus menantis vinkšnos medis.

Politiko Johano Heinricho Anckerio pėdomis į politiką nusekė jo sūnus Heinrichas, įtrauktas kaip deputatas Vokietijos Reichstago sąrašuose. Heinrichas buvo trečiasis Johanno Heinricho Ankerio sūnus, gimęs ir miręs Rusnėje (1850-1900). 1883 m. jis vedė rusniškę Marie Schlimm. Vaikų šeima nesusilaukė. Jam tėvai pastatė gyvenamąjį namą greta savo sodybos, arčiau Rusnės kelio (dabar Nemuno 23, Rusnė). Čia apsigyveno sūnaus Heinricho šeima. Heinricho žmona, našlė Marie Ancker (gim. Schlim), šiame name gyveno iki pat 1945 metų.
Sodyba išliko iki šių dienų. Dabar tai etnoarchitektūrinė sodyba (u. k. 29867).

Po Antrojo karo pasaulinio į krašto ištuštėjusias sodybas plūstelėjus gyventojų bangai iš Žemaitijos, Dzūkijos ir kitų vietovių į Marie Anker namus atsikraustė net 4 šeimos. Jos namą pasidalino laikinomis pertvaromis, taip prisitaikydamos savo reikmėms ir naujam gyvenimui svetimame krašte. Viena iš name apsigyvenusių šeimų buvo žemaitės ir dzūko Semėnų šeima. Apie 1960 metus kitos 3 šeimos grįžo iš kur atkeliavusios - į Dzūkiją. Semėnų šeima liko šioje sodyboje šeimininkauti, o laikui bėgant įgijo nuosavybėn.

Iki šiol sodyboje tebegyvena Semėnų dukros Vandos Marijos Semėnaitės-Kanšaitienės šeima. Vanda Marija Semėnaitė ištekėjo už vietinio lietuvininko Kanšat, kilusio nuo Trakininkų. Kaip pasakoja Vanda Marija, tiek tėvelis Semėnas, tiek jos vyras Kanšat buvo darbštūs ir ūkiški žmonės, tad didžiulę medinę sodybą gerai prižiūrėjo, ja rūpinosi. To dėka sodyboje išsaugota labai daug autentikos – išplanavimas, konstrukcijos, vidaus ir išorės detalės. Dėl to ji labai vertinga.

Šiandien sodybos būklė jau labai rimta. Kiekvieni pradelsti metai ar net diena gali būti lemtingi. Pavyzdžiui jau tai nutiko 2023 metų rugpjūčio 16 d., kai esant tykiam, saulėtam orui kaip kortų namelis sugriuvo šios sodybos tvarto stogas... Šio pastato būklė dabar tikrai avarinė.

Džiugu, kad dabar jau garbaus amžiaus namo šeimininkė Vanda Marija savo dukroms Silvijai ir Vilmai įskiepijo meilę kraštui, jo paveldui. Žinoma, jų gyslomis teka ir jų tėčio lietuvininko Kanšat kraujas, kuris neleidžia padaryti esminių klaidų. Tai įdėta genuose. Matomai senelių ir tėvų pavyzdys, o ir pats gyvenimas šioje sodyboje formavo dukrų charakterius bei supratimą dėl sodybos autentiškumo saugojimo.
Dukros Silvijos rūpesčiu ir pastangomis dar 2020 metais atlikti sodybos pastatų – namo ir svirno – taikomieji žvalgomieji architektūriniai konstruktyviniai tyrimai, kurių pagrindu 2023 metais teiktos paraiškos Kultūros paveldo departamentui prie LR KM etnoarchitektūrinės sodybos namo (u.k. 29868) ir svirno (u. k. 29869) tvarkybos (restauravimo, remonto) darbų finansavimui iš 2024-2026 metų finansavimo programos. Deja, 2024 metais lėšos tvarkybai nebuvo gautos.

Įvertinusi esamą sudėtingą paveldinės sodybos pastatų Nemuno g. 23, Rusnėje situaciją - avarinė tvarto situacija, kiauri namo bei svirno stogai, negautos lėšos jiems tvarkyti – mąsčiau kaip pagelbėti. Susisiekiau su sodybos tvarkymu rūpintis įgaliota, Vokietijoje gyvenančia, sodybos šeimininkės dukra Silvija Kanšaityte-Kück, aptarėme situaciją. Kviečiau ją balandžio 30 d. dalyvauti Klaipėdoje vyksiančioje konsultacijoje dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų finansavimo, kurią organizavo KPD prie KM Klaipėdos teritorinis skyrius. Deja, Silvija galimybės į konsultaciją atvykti neturėjo, bet mane paprašė pasidalinti naujausia informacija iš šio renginio. Konsultacijos metu gautos žinios davė postūmį tolimesniems sodybos gelbėjimo veiksmams – griūvančio tvarto situacijos ekspertizės dėl avarinės būklės likvidavimo organizavimui ir Silvijos paskatinimui teikti pakartotinę paraišką namo ir svirno tvarkybos darbams iš 2025-2027 metų finansavimo programos.

Tikiuosi, kad bendradarbiavimas su sodybos savininkėmis ir konsultacinė pagalba, bendradarbiavimas su KPD prie KM ir Klaipėdos skyriaus specialistais leis prisidėti prie šios tiek istoriškai, tiek etnoarchitektūriškai vertingos sodybos išgelbėjimo.

Siekiant išryškinti paveldinės sodybos Nemuno g. 23 Rusnėje istorinį reikšmingumą ir pabrėžti jo paveldinę vertę rugsėjo pradžioje vyksiantys 2024 metų Europos paveldo dienų renginiai planuojami ir Rusnėje. Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos vardu pateikta paraiška Nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo sklaidos ir atgaivinimo projektui „Berboohmai, Anckeriai -Europos šviesuoliai“.

Šaltinis: Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija

Autorė Diana MILAŠAUSKIENĖ, Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyr. specialistė materialiam kultūros paveldui