Melioracijos fondo projektas – ne panacėja

Trūko diskusijų

„Ūkininko patarėjas“ ne kartą rašė apie Melioracijos fondo steigimo tikslus, nuostatas, lėšų surinkimo ir skirstymo principus bei melioracijos reikšmę žemės ūkiui, ir ne tik jam. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinio direktoriaus Jono Sviderskio teigimu, tai ne pirmas fondas, kurį norima įsteigti žemdirbiams gelbėti jų pačių lėšomis. Kalbėta ir apie rizikų valdymo, pieno fondus, tačiau nė per žingsnelį nepajudėta į priekį, kad realiai būtų sumažinta perteklinė kontrolė ar neregėtai išaugusi biurokratinė našta. Valstybės institucijos tapo ne pagalbą, paslaugas gamybai teikiančiomis, o tik kontroliuojančiomis. Apie Melioracijos fondo steigimą šnekama ir studijos rengiamos jau gal 15 metų. Tam išleista dešimtys tūkstančių eurų, tačiau ir su šiuo projektu nepasistūmėta į priekį. Gal net priešingai.

„Projektu norima reglamentuoti, kad valstybei priklausančių melioracijos statinių, pirmiausia, magistralinių griovių (kurių yra apie 52 tūkst. km), remontą, rekonstrukcijas finansuotų žemės savininkai. Pirmaisiais metais – po 5,5 Eur/ha, o vėliau ši suma augtų. Tai turėtų sudaryti ne mažiau kaip 55 proc. viso fondo lėšų. Likusi fondo dalis būtų iš valstybės finansų. Numatoma, kad fondas – respublikinis, o jo taryba bus sudaryta iš 11 narių, ir tik 2 iš jų bus žemdirbių atstovai, nors būtent žemdirbiai suneš į fondą 55 proc. lėšų. Pirmininkas, be abejo, bus išrinktas ne iš žemdirbių tarpo, nes jau užprogramuotas narių santykis 9 ir 2. LŽŪBA niekada nepritarė, kad fondas būtų respublikinis ir turėtų savo administracinį aparatą. Jis turi būti rajoninis ir formuojamas iš žemės savininkų sumokamo žemės mokesčio dalies, neįvedant jokių papildomų mokesčių žemdirbiams. Panaši patirtis kai kuriuose rajonuose jau taikoma – tereikia „nusirašyti“, – įsitikinęs J. Sviderskis.

LŽŪBA generalinis direktorius atkreipė dėmesį, kad nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo deklaruota, jog pirmiausia ir svarbiausia yra decentralizacija, bet vyksta priešingi procesai – viskas dar labiau centralizuojama, iš „centrų“ eina nurodymai, o jų įgyvendinimą prižiūri kontrolierių gvardija. „Jau nusibodo „centro“ kišimasis į vietos savivaldos reikalus, mokymai, kada sėti, kaip žemę dirbti, ir kiti nurodymai“, – sakė J. Sviderskis.

Jo nuomone, kadangi vandens nuvedimo kanalai yra valstybės ir jie tarnauja ne vien žemdirbiams, bet sausina ir miškus, miestus, miestelius, kelius, geležinkelius, elektros infrastruktūrą, Vyriausybė prie jų tvarkymo turi prisidėti savo dalimi, polderius valstybė turi prižiūrėti ir eksploatuoti, o ne privatizuoti.

„Savivaldybių tarybos melioracijos darbus gebės padaryti geriau, ūkiškiau ir racionaliau. Šis fondas turėtų vadintis ne Melioracijos, nes tai plati prasmė, o Valstybės magistralinių griovių tvarkymo fondu. Gaila, kad šis teisės akto projektas pateiktas derinti su žemdirbių savivalda ir visuomene neišdiskutavus jo darbo grupėse, be to, neatsižvelgta ir į ankstesnius siūlymus bei pastabas. Jeigu jis tokios redakcijos „buldozeriu“ nuvažiuos į Seimą, manau, ateities neturės“, – neabejojo J. Sviderskis.

Savo turto neprižiūrėjo

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininko, LŪS Kupiškio skyriaus pirmininko Zigmanto Aleksandravičiaus nuomone, daugelį metų valstybė, labai prastai prižiūrėdama savo turtą, nugyveno jį. „Įvairiais laikotarpiais žemės ūkio ministrai Bronius Markauskas, Andrius Palionis ir viceministras Evaldas Gustas yra kalbėję apie šią problemą, pabrėždami melioracijos reikmę žemės ūkiui. Buvo įvardyta ir viso turto – sausinamos žemės, nutiestų drenažo linijų, hidrotechnikos statinių, pralaidų, drenažo šulinių, siurblinių, apsauginių pylimų, tvenkinių, kelių, tvenkinių – balansinė vertė – daugiau kaip 2 mlrd. Eur. Kalbėta ir apie tai, jog norint, kad būtų sustabdytas melioruotų žemių regresas, kasmet reikėtų rekonstruoti bent po 30 tūkst. ha melioracijos sistemų, o siekiant iš esmės atnaujinti melioracijos sistemas, reikėtų rekonstruoti po 60 tūkst. ha. Šiandien situacija tokia – daugiau kaip 80 proc. magistralinių griovių, priklausančių valstybei, deramai neatlieka savo funkcijų, juos reikia skubiai remontuoti arba rekonstruoti“, – pasakojo Z. Aleksandravičius ir pridūrė, kad valstybė skirdavo tik apie 20 proc. priežiūrai reikiamų lėšų.

Anot jo, įžvalgiau elgėsi mūsų kaimynai latviai, melioracijai skyrę 1,6 karto, ir estai, skyrę 2 kartus daugiau lėšų nei Lietuva. Mūsų valstybė 2009–2016 metais finansavimą net sumažino nuo 17 mln. Eur iki 5 mln. Eur, nors jai niekas netrukdė atsakingai ūkininkauti. „Tarkime, Kupiškio r. kasmet gauna po 200 tūkst. Eur, skirtų melioracijai. 1 ha nei daug nei mažai – po 3 Eur“, – konstatavo Z. Aleksandravičius.

LŪS vicepirmininkas kaltino valdininkus ne tik dėl nugyvento melioracijos turto, bet ir dėl to, kad daug metų nebuvo ruošiami melioracijos specialistai ir jų stygių netrukus pajusime.

„Lietuvoje yra apie 400 melioracijos asociacijų. Mes siūlėme joms leisti įsigyti griovių kasimo, valymo, priežiūros ir šienavimo technikos. Tai melioracijos darbus būtų atpiginę per pusę“, – pastebėjo Z. Aleksandravičius ir priminė E. Gusto žodžius, kad „viską, kas priklauso savivaldybėms, valstybei, turi išlaikyti valstybė. Fondas gali būti, tačiau valstybinę nuosavybę būtinai reikėtų išlaikyti, nes reikia milžiniškų pinigų, kurių ūkininkai šiandien neturi.“

Z. Aleksandravičiui nesuprantama ir apmaudu, kad Melioracijos fondo projektą rengė ministro patarėjai ir patarėjų patarėjai. Tarp rengėjų nėra nė vieno mokslininko, nė vieno rajoninės grandies specialisto, nė vieno ūkininko.

„Nustatant fondo administravimo nuostatas, mano nuomone, pirmiausia galvojama, kaip įdarbinti valdininkus, o tragedija yra ta, kad nelikus melioracijos specialistų, į jų vietą bus priimti nieko šioje srityje neišmanantys darbuotojai, kuriems teks mokėti toli gražu ne minimalią algą. Džiaugiuosi, kad ūkininkai pagaliau prabudo. Manau, kad dar ne viskas prarasta, reikia tik kalbėtis ir viską pataisyti“, – optimizmo neprarado Z. Aleksandravičius.

Pliusai ir minusai

Kupiškio r. savivaldybės administracijos Žemės ūkio ir bendruomenių skyriaus vyriausiojo specialisto Rimanto Bimbirio įsitikinimu, Melioracijos fondo įstatymas labai pavėluotas, bet būtinas norint gelbėti melioracijos sistemas. „Atsiradus fondui, žymiai padidėtų valstybei priklausančių melioracijos įrenginių rekonstrukcijos, remonto ir priežiūros darbų finansavimas. Nepanaudotos lėšos pereitų į kitus metus, todėl baigiantis metams nereikėtų skubėti blogomis oro sąlygomis forsuoti darbų ir nenukentėtų jų kokybė. Melioruotos žemės naudotojų įmokos (95 proc.) liktų rajone. Sudaryta galimybė, atliekant melioravimo darbus savo lėšomis, dalį išlaidų pasidengti iš Melioracijos fondo“, – privalumus vardijo R. Bimbiris.

Be fondo privalumų, kupiškėnas įžvelgė ir nemažai trūkumų. Vienas iš svarbiausių – daugelis žemės naudotojų, mokėdami melioracijos mokestį, taip ir nesulauks jokios pagalbos. Melioracijos gaivinimas numatomas 20 metų, o atnaujinami būtų tik valstybei priklausantys melioracijos įrenginiai (didesnio kaip 12,5 cm diametro drenažo rinktuvai, grioviai pralaidos, tiltai ir kiti).

„Rekonstruojant drenažo rinktuvus, didžiausia problema bus senų linijų mažesnio diametro prijungimas prie rekonstruoto naujo rinktuvo. Bus daug atvejų, kai negalėsime prijungti dėl užneštų smėliu ar kitais nešmenimis mažesnio diametro drenažo rinktuvų ir sausintuvų, kad nenukentėtų ir nauji rinktuvai. Nėra aišku, ar ūkininkas mokės papildomai už blogos būklės rinktuvų ar sausintuvų perklojimą. Neprijungus, drenažas neveiks arba ir toliau veiks silpnai. Kas tada atsakys už galutinį rezultatą?“ – svarstė R. Bimbiris.

Padidėjus darbų krūviams, savivaldybėse pasijustų melioracijos specialistų trūkumas. „Pagrindinis darbas savivaldybių komisijose tektų melioratoriams, kitiems nariams tik pritariant arba ne. Komisijoje numatyti 2 specialistai iš savivaldybių administracijų žemės ūkio skyrių. Daugelyje rajonų jų likę po vieną, o kai kur jau bando dirbti ir ne melioratoriai. Specialistų Lietuvoje dar yra, bet dėl mažų atlyginimų jie dirba kitose žinybose. Ar bus teisingai parinkti projektai, ar užteks melioracijos atestatus turinčių techninių prižiūrėtojų darbams kontroliuoti ir tikrinti, juk fondas turėtų gelbėti melioraciją, o ją gelbėti turi tik tą darbą išmanantys specialistai, su kurių ruošimu labai pavėluota“, – tvirtino R. Bimbiris.

Remdamasis patirtimi, jis nuogąstavo, kad bus labai sunku su savininkais suderinti darbų eigą ir priimti bendrą sprendimą, nes didesnės sistemos driekiasi per ne vieno žemės naudotojo sklypus. Tai bus didžiulė atsakomybė komisijai.

„Labai aktualus viešųjų pirkimų klausimas. Atsiradus didesniam finansavimui, įsisteigs neaiškių, naujų įmonių, kurios dalyvaudamos konkurse numuš kainas, laimės konkursus, o darbų kokybiškai atlikti nesugebės. Klausimų dar labai daug, o atsakymų trūksta“, – pabrėžė R. Bimbiris.

Būtina peržiūrėti

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.