Memento mori

Memento mori – žinomas lotynų kalbos posakis (lot. atmink, kad mirsi), primenantis, kad žmogus yra mirtingas ir visus savo žingsnius, darbus šiame gyvenime turime matuoti tuo nematomu matu. Ir nors gyvenimo rutinoje retai apie tai susimąstome, šis momentas, kaip bebūtų liūdna ar baisu, – neišvengiamas. Gal ir gerai, kad nežinome kada tiksliai ši valanda išmuš ir taps aišku, kam skambina varpai. Nors, kita vertus, jei tiksliai žinotume, kada iškeliausime amžinybėn, geriau tam pasiruoštume: atidalintume turtą, parašytume prisiminimus, į albumus sudėliotume nuotraukas, aplankytume senus draugus, gimines, suskubtume įgyvendinti vieną kitą svajonę. Jei dažniau galvotume, kad šioje Žemėje esame laikinai, tikriausiai labiau brangintume savo laiką. Keista, kad nėra tradicijos žmogui linkėti gražios mirties. Tačiau, kai pagalvoji, numirti ramiai, be skausmų, savo įprastoje aplinkoje, artimiems, mylimiems žmonėms esant šalia, tiesiog užmigti amžiams jiems dėkingai nusišypsojus – juk tai svajonių mirtis, tačiau dažniau rodoma filmuose ir labai retai pasitaikanti realybėje.

Kai kurios mirtys kelia net pavydą. Antai puikiai besijaučiantis senolis, visai šeimai žiūrint nuotraukas ir linksmai juokiantis, ėmė ir numirė, kitam vyriškiui buvo lemta staiga mirti smagiai šokant, kai kas švariai nusiprausęs vakare atgulė, o ryte nepabudo. Deja, dažniau būna, kad kol mirtis mus išsiveda, gyvenimas pabaigoje gerokai pakankina. Retas kuris išvengia ligų, skausmų, senatvės su visomis jos grimasomis ir negaliomis, kai nebegali pakilti iš lovos – ne dieną, dvi, o ištisus metus be jokios vilties, kad pasveiksi, kai atsiveria pragulų žaizdos, kai nebenulaikai šaukšto ir valgai tik tai, kas tau brukama į burną, kai šunti nepakeistose sauskelnėse, kai esi išgabentas į ligoninę, slaugos ar senelių namus, kur tu niekam nerūpi ir tavo skausmo, aimanų, šauksmo niekas nepaiso.

Štai vienas realistinis vaizdelis iš regioninės ligoninės vidaus ligų skyriaus palatos. Ši palata neoficialiai vadinama mirtininkų, iš kurios, atkeliavus į ligoninę, dažniausiai iškeliaujama į lavoninę. Čia niekas ilgai neužsibūna, nes išgyventi tokiomis sąlygomis beveik nėra šansų. Čia niekam nerūpi, kad bejėgis senolis karščiuoja, aimanuoja, dūsta, nes jo deguonies vamzdeliai iškritę iš nosies ir veltui šalia lovoje šnypščia pučiamas deguonis. Niekam nerūpi, kad širdies liga serganti pacientė negali gulėti visiškai horizontalioje padėtyje, nes ji dūsta, kyla kraujo spaudimas, ir nors lova lengvai reguliuojama, ją taip kaskart palieka sauskelnes keitusios slaugutės. Niekas čia nesuleidžia nuskausminamųjų, nors onkologinis ligonis tris paras be paliovos iš skausmo šaukia. Nepajėgiančių pavalgyti, nejudančių ligonių niekas nemaitina, maistas padedamas greta ant spintelės ir paskui išnešamas, dar papriekaištaujant alkanam pacientui, kad šis nevalgė. Bejėgei senutei iškritus iš lovos, sesutės nesidomi, ar ši nenukentėjo, bet įsakmiai liepia pačiai keltis nuo grindų ir lipti lovon. Tai tik keletas matytų momentų, lankant šioje palatoje gulintį ligonį. Įspūdis toks, kad visus juos buvo stengiamasi kuo greičiau numarinti. Keistokas buvo ir palatos gydytojo požiūris: kalbėjo ne apie gydymo galimybes, o pirštu rodydamas į ligonius vardijo, kada kuris turėtų mirti. Vienas bičiulis pasakojo, kad medikai neguldė jo pagyvenusio tėvo operuoti pareikšdami, jog ekonomiškai tai neapsimoka. Ar tai reiškia, kad visą gyvenimą mokesčius mokėjusio žmogaus senatvėje gydyti neapsimoka, nes jis vis tiek greitai mirs? Valstybei toks pilietis taip pat jau nenaudingas, netgi nuostolingas, nes reikia pensiją mokėti, vaistus kompensuoti. Gal yra koks slaptas sandoris su medikais, kad kuo daugiau senolių „nugydytų“? Tačiau tai tik pasvarstymai. Bet egzistuoja tikri sandoriai tarp ligoninių ir laidojimo paslaugas teikiančių firmų. Tikriausiai tai apsimoka? Vos ligoniui pasimirus, ligoninė tuoj susisiekia su konkrečia firma, kuri kaip mat išsigabena grobį-lavoną. Jei artimieji pageidauja kitos firmos paslaugų, tuoj atsiranda papildomi mokesčiai.

Gal įdomu, kiek regione kainuoja laidotuvės? Pačios kukliausios – apie 3 tūkst. eurų. Jei pensininkui pasisekė numirti iki mėnesio 10 dienos, artimieji laidotuvėms gaus dviejų pensijų dydžių išmoką, jei po 10 d., – tik vienos. Iš savivaldybės galima prašyti kompensacijos karstui, tačiau jos pakanka tik prastų lentų dėžei, skirtai kremavimui. Dailesnių karstų kainos prasideda nuo 500 Eur. Palaikų pervežimas iš vienos firmos į kitą tame pačiame mieste kainuoja 150 Eur, laikymas šaldytuve – už kiekvieną parą 25 Eur, velionio paruošimas, aprengimas – 120 Eur, kukli apranga – apie 150 Eur, šarvojimas – 50 Eur, šarvojimo salytė su poilsio kambariu už parą 200 Eur, gėlių dekoracija prie urnos, žvakės aliejinės ir vaškinės – 150 Eur, kremavimas Suvalkuose 350–550 Eur, urna apie 100 Eur, duobės iškasimas urnai 160 Eur, karstui – 250 Eur, katafalkas urnai ir kunigui į čia pat esančias kapines vežti – 90 Eur, auka už Šv. Mišias iki 200 Eur, giedotojai – apie 200 Eur, gedulingi pietūs 25 asmenims kavinėje – apie 500 Eur. Tai tik dalis pagrindinių įkainių, kurie kai kur didesni, kai kur gal mažesni, bet faktas, kad neišvengiami.

Taigi, Memento mori – atmink, kad mirsi, ir tam reikia ruoštis. 

Milda Jonkienė

Susijusios temos - skaitykite: Memento mori, karstų kainos, gedulingi pietūs, giedotojai