Mėnesio eksponatas – senegalinis daugiapelekis

Paprastieji daugiapelekiai (Polypterus) – chordinių (Chordata) tipo, kaulinių žuvų (Osteichthyes) klasės, daugiapelekių (Polypteriformes) būrio, daugiapelekinių (Polypteridae) šeimos gentis. Šeimoje – 2 gentys, 11 rūšių.

Daugiapelekių kūnas labai pailgėjusiu liemeniu, gyvatiškas, galva stipriai suplota, burna didžiulė, aprūpinta kūgiškais dantukais. Maksimalus daugiapelekių kūno ilgis – 1,2 m, daugumos neviršija 30 cm. Kūnas padengtas rombiniais, tarpusavyje paslankiai sujungtais gonoidiniais žvynais, kurie sudaryti iš izopedino plokštelių, iš viršaus padengtų storu labai kietu gonoino sluoksniu. Žvynų šarvas gelbsti žuvį ir nuo priešų.

Išskirtiniai pelekai: nugarinis – tai virtinė mažų sudedamų pelekėlių (5–18), turinčių po vieną kietą spindulį, išsidėsčiusių išilgai visos nugaros, ir krūtininis, mėsingu pamatu prisegtas arti žiaunadangčio. Ramybės būvyje nugariniai pelekai glaudžiai prispausti prie nugaros, sujaudinta arba išgąsdinta žuvis staigiu judesiu pasitraukia, iškeldama juos lyg vėliavėles.

Daugiapelekiai turi savitą plaukimo pūslę – tai lyg primityvūs plaučiai, susidedantys iš didesnės dešiniosios ir mažesnės kairiosios dalių. Abi dalys sujungtos su žarnynu bendru kanalu, tai lyg papildomas kvėpavimo organas. Tokia plaukimo pūslė neturi nieko bendra su kitų kaulinių žuvų plaukimo pūsle, kuri atlieka hidrostatinio organo funkciją. Jei žuvies oda drėgna, ji gali kurį laiką kvėpuoti atmosferos oru. Vidinių šnervių daugiapelekiai neturi, tuo skiriasi nuo dvikvapių žuvų. Jie orą tiesiog nuryja.

Karščiausiomis dienos valandomis daugiapelekiai slepiasi tarp vandens augalų, atsirėmę į telkinio dugną krūtininiais pelekais ir uodega. Temstant suaktyvėja, išplaukia ieškoti maisto. Daugiapelekių maistas – tai vabzdžiai, vėžiagyviai, moliuskai, varlės, žuvys, netgi augalų fragmentai ir sėklos. Žuvų regėjimas labai silpnas, todėl medžioklėje pasikliauja uosle. Akvariume neatsisako sauso ir šaldyto maisto, sliekų ar kitų žemėje gyvenančių kirmėlių.

Daugiapelekiai neršia rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, prasidėjus liūčių sezonui ir patvinus upėms. Neršia išimtinai tik užlietose žemumose. Ikreliai smulkūs, panašūs į kanapių ir sorų sėklas. Išsiritę lervos turi išorinius žiauninius lapelius, kurie išnyksta maždaug po 2 savaičių. Vandens lygiui nukritus, suaugę žuvys ir mailius grįžta į upes.

Dauguma daugiapelekių rūšių žuvų naudojamos maistui ir vertinamos vietos gyventojų dėl skanios baltos mėsos. Jų žvynai tokie tvirti, kad nuskusti ar įpjauti sugautą žuvį neįmanoma. Išvirus žvynų šarvas lengvai atsiskiria nuo raumenų.

Daugiapelekiai – Nilo ir Afrikos atogrąžų upių ir ežerų gėlavandenės žuvys. Iškastinės formos žinomos iš Pietų Amerikos žemyno. Sutinkami negiliose klampynėse ir lagūnose, laikinai užliejamose vietovėse, dažniausiai drumstuose upių pakraščių ir seklumų vandenyse, kur ramiai guli arba juda, tingiai vingiuodami kūnu.

Nuo XX a. pradžios daugiapelekiai auginami akvariumuose. Ryškios, neįprastos žuvys labai mėgstamos. Jaukios – pripranta prie šeimininko, ima maistą iš rankų. Jų laikymas didelių sunkumų nesudaro – žuvys neišrankios ir ištvermingos, pakelia temperatūros svyravimus, užterštumą, tačiau dėl grobuoniškos prigimties buvimas su kitų rūšių žuvimis gana trumpas, laikyti ypač su smulkiomis žuvytėmis nepatartina. Jei akvariumas nepakankamai erdvus, žuvys konfliktuoja ir tarpusavyje. Auginant daugiapelekius akvariumuose, būtinai reikalingas akvariumo dangtis, nes žuvis gali išlipti ir gana toli nukeliauti. Tačiau, jei negalės įkvėpti oro, žus po 2 – 3 valandų, be vandens gali išgyventi dvigubai ilgiau. Nelaisvėje gali išgyventi daugiau nei 30 metų.

Kauno Tado Ivanausko muziejaus informacija