Menininkę žavi lapų trapumas

Nereikia jokio paruošimo

O. Tumėnaitė-Bražėnienė yra aukštaitė – gimė Rokiškio rajone, Keležerių kaime. Po studijų atvyko į Uteną ir čia gyvena jau kone keturiasdešimt metų. Paklausta, kaip kilo mintis pradėti karpyti rudens lapus, tautodailininkė pasakojo, kad tiesiog vieną dieną, bevaikščiodama parke su šuniu, pakėlė nuo žemės kelis nukritusius lapus, parsinešė namo ir pabandė juos karpyti, pjaustyti. Šis užsiėmimas ją taip „užkabino“, kad ji prikarpė daugybę karpinių. Ir taip jau ketvirtas ruduo. Vienaip įdomūs mažyčiai lapai, visai kitaip – didieji. Labiausiai jai patinka gluosnio ar žilvičio lapai – jie tokie siauri, iš jų pavyksta fantastiškos miniatiūros, bet labiausiai menininkę žavi lapų trumpaamžiškumas.

„Turi spėti iškarpyti, kol dar jie iš tikrųjų patys šviežiausi, gražiausi, geltoni ar rausvi, gražių spalvų. Kol dar jie taip gražiai krinta. Karpinius kuriu jau 40 metų. Ir visada ieškau naujų temų, siužetų, medžiagų. Nereikia jiems jokio paruošimo – parsineši iš lauko, blogojoje lapo pusėje nusipieši kažkokį piešinuką, tik būtinai tušinuku, nes pieštukas dreskia lapą ir jo linijų nesimato, ir viskas – gali pjaustyti ar karpyti. Visiškai sudžiūvę lapai trupa, jų jau neįmanoma karpyti. O man lapų karpymas tuo ir žavus, kad trumpalaikis, reikia suspėti per porą mėnesių pasidžiaugti tuo ypatingu kūrybos procesu“, – „Ūkininko patarėjo“ skaitytojams patarimus dalijo O. Tumėnaitė-Bražėnienė.

Tinkamiausi – švieži lapai

Tautodailininkė teigė, kad karpymui tinka įvairių medžių lapai. Jai teko karpyti beržų, skroblų, liepų, ąžuolų, klevų, vyšnių, trešnių, drebulių, alksnių, gluosnių ir kitų medžių lapus. Jie skiriasi ne tik savo dydžiu ir forma, bet ir tvirtumu bei tekstūra. Dažniausiai ji naudoja ką tik nukritusius, dar neperdžiūvusius lapus. Iškarpytus lapus iš karto reikia dėti į storas knygas, po to galima klijuoti. Jei nori suklijuoti iš karto – tada per baltą popierių galima palyginti lygintuvu.

Pasidomėjus, kokių medžių lapai jai gražiausi, moteris atsakė, kad tai – sudėtingas klausimas: „Pats mylimiausias mano medis – beržas. Iš vaikystės. Mūsų namas vienkiemyje buvo apsuptas didžiulių beržų. Tai ir beržų lapai man ypatingi. Šiaip jau rudenį bene įspūdingiausi ir spalvingiausi klevų lapai. Karpiniams dažniausiai naudoju siaurus gluosnių ir didžiulius dekoratyvinių ąžuolų lapus. Man ruduo asocijuojasi su geltona spalva, todėl ir lapai labiausiai patinka geltoni.“

Priklijuotus karpinius iš lapų tautodailininkė naudoja kaip ir popieriaus karpinius – ir atvirukams, ir knygų skirtukams, ir paveikslams. Tiesa, juos būtina apsaugoti nuo trupėjimo ir galimo pažeidimo. Paveikslus ji saugo įrėminusi po stiklu, o atvirukus ir knygų skirtukus – įdėtus į aplankus.

Iš vaikystės

O. Tumėnaitė-Bražėnienė žinoma kaip įspūdingų karpinių iš popieriaus meistrė. Ji negali konkrečiai atsakyti, ar lengviau karpyti popierių, ar medžių lapus. Nes, pasak jos, ir popierius būna skirtingo storio, minkštumo, įvairių rūšių. Taip ir su medžių lapais. Visada lengva dirbti su gerai pažįstama medžiaga.

Pirmuosius karpinius ji iškirpo vaikystėje. Tai buvo iš laikraščio iškirptos siauros juostelės, skirtos papuošti lentynas. Vėliau mokykloje pamėgo karpyti snaiges. Na, o tikrus karpytus paveikslus pradėjo kurti Vilniuje studijų metais. Visa jos kūryba – karpiniai, lino ir medžio raižiniai, margučiai – yra labai tradiciniai, artimi ir suprantami kiekvienam lietuviui.

Pasak ŪP pašnekovės, karpiniuose jai svarbu pavaizduoti lietuvių liaudies tradicijas, gamtą. Jai tai pavyksta nesistengiant nieko specialiai pabrėžti. Kuria tai, ką sugalvoja, kas tą akimirką atrodo svarbu, ką padiktuoja pasąmonė, vaikystės prisiminimai, kažkokie vidiniai klodai, kurie ir yra kūrybinis įkvėpimas.

Apdovanojimai

Paprašyta išvardyti pelnytus apdovanojimus, tautodailininkė prasitarė jų turinti nemažai. Svarbiausias iš jų – „Aukso vainikas“ ir geriausio 2007 metų Liaudies meistro nominacija, dvi KM premijos (2009 ir 2014 m.), sėkmingiausiai dirbančios tradicinės amatininkės nominacija (2016 m.), dvi Utenos rajono kultūros ir meno premijos (2001 ir 2015 m.), daugelio respublikinių parodų laureato diplomai.

O kokius savo kūrybos darbus ji pati laiko svarbiausiais? Kūrėja vardijo, kad tai yra karpinių ciklai „Gyvybės medžiai“ ir „Lietuvos dvarai“, o kur dar popierinių užuolaidėlių ir kitų taikomojo pobūdžio karpinių išpopuliarinimas, parašytos praktinės autorinės knygos apie karpinius ir margučius, lino raižiniai su senojo kaimo buities vaizdais, šventuosius vaizduojantys medžio raižiniai.

„Būtinai turiu paminėti šiemet atidarytą „Odetos galeriją“ ir nuolatines edukacijas. „Odetos galerija“ įkurta Utenos rajone, Vaikutėnuose. Joje yra nuolatinė margučių ekspozicija, kūrybos studija, erdvės keičiamoms parodoms, rengiamos karpinių, raižinių ir margučių edukacijos, vyksta kameriniai poezijos ir muzikos vakarai“, – pasakojo O. Tumėnaitė-Bražėnienė.

Odetos TUMĖNAITĖS-BRAŽĖNIENĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.