Mėsinė galvijininkystė perspektyvi, bet vis dar trapi

Už buliaus įvertinimą – mažiau nei už triušio

Šiuo metu mėsinių galvijų augintojus vienijanti LMGAGA ypač sunerimusi dėl Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) rengiamų naujų Pagalbos veislininkystei taisyklių, kurių projekte numatyta, kad už mėsinio galvijo genetinės kokybės nustatymą asociacija, kaip pripažinta veislininkystės institucija, gaus 7,83 Eur. „Tai 66 proc. mažesnė suma, nei gauname šiuo metu. 46 proc. mažesnė parama planuojama ir pieninių galvijų augintojų organizacijoms. Tačiau jų atveju vertintojas paprastai vyksta vertinti keleto galvijų, o mes važinėdami po visą Lietuvą „gaudome“ pavienius gyvulius. Tad turint omenyje dar ir degalų sąnaudas, tikrai sunku bus rasti norinčiųjų šį darbą dirbti. Be to, iš pajamų, gaunamų už gyvulių vertinimą, asociacijos praktiškai ir išsilaiko. O LMGAGA pajamos per metus sumažėtų net 39 tūkst. Eur. Taigi gali nelikti „variklio“, kuris vienija ūkininkus ir koordinuoja jų veislininkystės veiklą“, – nelinksmai prognozuoja A. Pečiulaitis. LMGAGA direktorių stebina ir tai, kad už vieną įvertintą kailinį žvėrelį ar triušį ŽŪM planuoja mokėti 18,08 Eur, t. y. beveik du su puse karto daugiau negu už veislinį mėsinį galviją!

Melžiamos žindenės „melžia“ mėsinių ūkių paramą

Šiuo metu ŽŪM sudaryta darbo grupės rengia ir dar vieną labai svarbų dokumentą – Ūkinių gyvūnų veislininkystės plėtojimo ir rėmimo programą ateinantiems penkeriems metams. Jei nebus nenumatytų trukdžių, LMGAGA yra išsikėlusi tikslą pasiekti, kad iki 2020 m. šalyje būtų laikoma 40 tūkst. mėsinių veislių žindenių, neįskaičiuojant pirmosios kartos mišrūnių. Kitaip tariant, planuotų prieaugį po 1,5 tūkst. galvų kasmet. „Prognozuoti mišrūnų skaičių šiandien sudėtinga. Mat dėl įtemptos situacijos pieno sektoriuje vis daugiau ūkininkų persiorientuoja į mėsinę galvijininkystę – nuo šios vasaros pradžios žmonės itin aktyviai perka veislinius mėsinius bulius ir su jais kergia pienines karves. Tačiau Lietuvoje yra daug stambių, stiprių pienininkystės ūkių, kuriems mėsinių auginimas – tik laikinas sprendimas, nes žmonės yra daug investavę į modernius tvartus, melžimo įrangą. Todėl jiems svarbu išlaukti sunkų laikotarpį“, – dėsto pašnekovas, pastebėdamas, kad stambieji pieno ūkiai paprastai mišrina tik dalį bandos, ir vis dar augina pakaitines pienines telyčaites. A. Pečiulaičio teigimu, konfliktą tarp pienininkystės ir mėsinės galvijininkystės ūkių pastaruoju metu aštrina tai, kad kai kurie pienininkai savo pirmosios kartos mišrūnes, už kurias gauna tiesiogines išmokas kaip už mėsines žindenes, ir toliau sėkmingai melžia. „Mano manymu, kontroliuojančioms institucijoms būtų labai nesudėtinga pasiaiškinti, iš kokių resursų ūkininkas realizuoja žaliavinį pieną ar gamina sūrius, jeigu laikomų karvių nemelžia“, – neabejoja LMGAGA direktorius, apgailestaudamas, kad kontroliuojančių institucijų šalyje daug, o kontrolės ten, kur reikia, nėra. Dėl to pinigais mėsinės galvijininkystės plėtrai skatinti naudojasi ne tie, kam šie pinigai skirti.

Sektoriaus naujokams parama neskirta

Sektoriaus perspektyvas LMGAGA direktorius vis dėlto linkęs vertinti pozityviai. „Šiuo metu stambesni mėsinės galvijininkystės ūkiai supirkinėja netgi atjunkytus pirmosios kartos mišrūnus, planuodami juos auginti iki realizacinio svorio bei gerinti jų palikuonių mėsines savybes. Mat žmonės mato, jog kokybiškos galvijienos paklausa pasaulyje auga. Atsiveria JAV, Kinijos rinka. Pati LMGAGA planuoja dalyvauti ES finansuojamo lietuviškų maisto produktų viešinimo projekte – į vakuumo pakuotes supakuota lietuviška galvijiena vartotojams bus pristatoma JAV vyksiančių parodų bei mugių metu. Tai, kad toks viešinimas yra efektyvus, pasak A. Pečiulaičio, jau įrodė Šveicarijos rinka, kurioje lietuviškos galvijienos pardavimas pastaruoju metu įgyja vis didesnį pagreitį – kiekvieną mėnesį šiai rinkai Lietuvoje paskerdžiama po 100 galvijų. Ir poreikis tebeauga. Į klausimą, kiek aktyviai ūkininkai naudojasi galimybe veislinių mėsinių galvijų įsigyti su valstybės teikiama parama, LMGAGA direktorius atsako, kad rezultatai, deja, džiugina tik iš dalies. „Iš viso paraiškas pateikė 195 pareiškėjai, kurie prašė įsigyti 2 305 galvijus. Tačiau apie 15 proc. paraiškų liko nepatenkintos, nes šios paramos įgyvendinimo taisyklėse įrašytas punktas, numatantis, kad galvijus gali pirkti tik tie ūkininkai, kurie bent vieną galviją jau laiko. Kitaip tariant, jei gyvulių neturintis grūdininkas apsisprendė mažiau našius plotus paskirti mėsiniams galvijams, jis į paramą pretenduoti negalėjo“, – stebisi A. Pečiulaitis. Anot jo, LMGAGA sulaukė dešimčių skambučių po to, kai paraiškų rinkimo laikotarpis buvo jau pasibaigęs. Skambinusieji skundėsi, kad apie galimybę gauti valstybės paramą veisliniams galvijams pirkti jie nė nebuvo girdėję. „Savo nariams šią informaciją, be abejo, paskleidėme. O štai pieninių bandų laikytojai, norėję pradėti auginti mėsinius, liko už borto. Žmonės sako apie tai sužinoję tik tuomet, kai kiti kaimynystėje gyvenantys ūkininkai pradėjo įsivežti gyvulius. Iš tiesų dėl to apmaudu, nes kiekvieno rajono savivaldybėje yra žemės ūkio skyrius, visur veikia Valstybinės gyvulių veislininkystės tarnybos teritoriniai padaliniai, augintojai skaito „Ūkininko patarėją“. Taigi ministerijai ir NMA paskleisti informaciją tikrai buvo labai lengva“, – neabejoja LMGAGA direktorius.

Dėmesys veislininkystei auga

Perkantieji mėsinius galvijus šiemet neatsitiktinai žvalgėsi užsienio rinkose. „Gyvuliai iš sektoriaus senbuvių ūkių jau yra taip išplitę, kad jų genetikos gali aptikti praktiškai kiekvienoje bandoje. Tarkime, Šiaulių r. ūkininkas Antanas Bezaras pirmasis šalyje ėmėsi auginti angusus. Jo laikomas bulius reproduktorius Mauris nūnai tapęs kone legendiniu, nes „mauriukų“ arba „mauryčių“ šiandien auga kone visuose angusų ūkiuose. Analogiška situacija ir su limuzinais, „išėjusiais“ iš Kėdainių r. ūkininko Felikso Vaitelio bandos. Žodžiu, naujos genetinės linijos šalyje yra būtinos ir tam, kad sektoriaus senbuviai ateityje galėtų įlieti šviežio kraujo į savo bandas. Pečiulaičio pastebėjimu, mėsinių galvijų augintojai šiandien jau gerai supranta veislininkystės svarbą, todėl šalies mastu galvijų genetinė kokybė yra gerokai išaugusi. „Tikėtina, augs ir dar, jei valstybės politika išliks nuosekli ir parama toliau bus teikiama“, – viliasi pašnekovas. Šiomis dienomis į mėsinių galvijų augintojų ūkius atvežama 150 veislinių galvijų iš Prancūzijos. Tarp šių galvijų – ir šios šalies Limožo regiono veislininkystės parodos nugalėtojas limuzinų veislės bulius, kurio kaina be transportavimo išlaidų – 5 tūkst. Eur. Įsigytas ir dar vienas itin vertingas limuzinukas, į kurio tėvą, įkainotą 18 tūkst. Eur suma, dėmesį yra atkreipę Prancūzijos veislininkystės specialistai. Šį reproduktorių tenykštė limuzinų veisėjų asociacija vieniems metams yra išsinuomojusi iš ūkininko ir specialiai kaupia vertingą spermą. Į Lietuvą atvežamas buliukas – vienas šio reproduktoriaus palikuonių. „Pradiniame etape mūsų ūkininkams stigo žinių, todėl nuvykę į užsienį jie pirko gyvulius dar nesuprasdami, kad geriausių augintinių nė vienas ūkininkas parduoti neskuba. Tačiau šiuo metu žmonės jau įsigiję aukštos genetinės vertės reproduktorių, kurių palikuonių penėjimosi savybės taip pat yra tikrai geros“, – džiaugiasi A. Pečiulaitis. LMGAGA direktoriaus teigimu, sėkmingai mėsinės galvijininkystės plėtrai labai aktuali yra ir valstybės įmonės „Šilutės veislininkystė“, kurioje vienu metu galima laikyti per 100 kontroliuojamų bulių, veikla. „Anksčiau iš šios įmonės per metus į ūkius išvažiuodavo 3–4 buliai, o štai pernai – net 20. Tai rodo, kad augintojų pasitikėjimas „Šilutės veislininkyste“ auga. Tačiau problema ta, kad kontroliniam penėjimui reikėtų parduoti 7–8 mėn. amžiaus atjunkytus buliukus. O tiesioginę paramą ūkininkas gauna tik tuo atveju, jeigu gyvulį išlaiko iki 12 mėn. amžiaus. Manyčiau, šiuo atveju turėtų būti daroma išimtis. Tai skatintų laikomus reproduktorius pagal palikuonių penėjimosi savybes patikrinti ne tik stambiausius ir pažangiausius ūkius“, – teigia A. Pečiulaitis.

Susikooperavę uždirbtų daugiau

LMGAGA direktorius neabejoja, kad gerus veislinius gyvulius parduoti kaip veislinę medžiagą, o ne mėsai, augintojui apsimoka gerokai labiau. „Šiemet, kai pirkėjai gauna paramą, Lietuvos rinkoje jau neberastume veršingų ir kergiamojo amžiaus telyčių. Galima būtų nusipirkti nebent šiais metais atsivestų atjunkytų telyčaičių. Taigi akivaizdu, kad valstybės kompensacijos sektorių gerokai suaktyvino“, – kalba jis. Anot A. Pečiulaičio, Lietuvos rinkoje jau nusistovėjusios ir europietiškos veislinių galvijų kainos. Bulius reproduktorius kainuoja 2 000 Eur ir PVM, jauna atjunkyta telyčaitė 1 000–1 300 Eur, 18 mėn. amžiaus telyčaitė – 1 500–1 800 Eur., veršinga telyčia – 1 900–2 200 Eur. Lietuvoje išaugintus galvijus noriai perka ir latviai bei baltarusiai. Kalbėdamas apie žaliavinės mėsos pardavimą, LMGAGA direktorius neslepia, kad vietos perdirbėjų siūlomos supirkimo kainos mėsinių galvijų augintojų netenkina. Todėl dalis ūkininkų yra patys nusitiesę takelį iki galutinio vartotojo, kiti orientuojasi į pardavimą užsienyje. „Vietos rinkoje skerdenos bazinė kaina 3–3,2 Eur/kg. Dalyvaujantieji bendrame su partneriais šveicarais projekte už R III kategorijos skerdeną gauna 3,56 Eur/kg bazinę kainą. Ir ši kaina, sakyčiau, puiki. Tačiau patenkinti šveicarų keliamus reikalavimus mėsos kokybei nėra visiškai paprasta. Todėl ieškome ir kitų rinkų. Pastaruoju metu nemažai galvijų toliau penėti nuperka kaimynai lenkai. Skerdenos, už kurias augintojai gauna 3,35 Eur/kg bazinę kainą, vežamos į Vokietiją, šiek tiek – į Izraelį“, – vardija pašnekovas. A. Pečiulaitis tikina, kad spartesnei mėsinės galvijininkystės plėtrai šalyje yra būtina ir aktyvesnė augintojų kooperacija. „Šiuo metu asociacija sugeba „mobilizuoti“ savo narius, kai reikia įvykdyti užsakymą užsienio rinkai. Tačiau su vietos perdirbimo įmonėmis augintojai iki šiol derasi pavieniui. Ir tai nėra jiems naudinga“, – neabejoja LMGAGA direktorius. Į klausimą, ar mėsinių augintojai, sekdami šalies pienininkų pavyzdžiu, neketintų statyti savos kooperatinės mėsos perdirbimo įmonės, LMGAGA direktorius atsako, kad per 300 narių vienijančioje asociacijoje planų yra daug. Tik svarbu, kad šių planų „nenugesintų“ politikų priiminėjami sprendimai.

Rasa PRASCEVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukoje – LMGAGA direktorius Alvydas Pečiulaitis: „Kontroliuojančioms institucijoms būtų labai nesudėtinga pasiaiškinti, iš kokių resursų ūkininkas realizuoja žaliavinį pieną ar gamina sūrius, jeigu laikomų karvių nemelžia“.

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.