Mėsinių galvijų augintojai: viltis miršta paskutinė

Lazdijų rajone nemažai mėsinių galvijų augintojų. Vieni jų – Dovilė ir Ignas Zilinkai iš Lazdijų rajono Būdviečio seniūnijos Dervinių kaimo. „Auginame mišrūnus“, – patikslina Dovilė. Nors supirkimo kainos ūkininkų niekada per daug nedžiugino, jie rankų nenuleidžia, vis dar tikisi sulaukti geresnių laikų.

Pradėjo neturėdami nė traktoriaus

Tai jų abiejų rankomis nuo nulio kuriamas ūkis. „Iš tėvų ūkių nepaveldėjome ir neperėmėme. Jie tvarkosi savo ūkeliuose patys. Po studijų, padirbėję mieste, sugrįžome į kaimą. Neturėjome nei nuosavos žemės, nei technikos, nei galvijų. Nusipirkome 10 veršelių už mieste sutaupytus pinigus – tokia buvo mūsų ūkio pradžia“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakoja Dovilė. Ir technikos savos neturėjo, tad su pažįstamu sudarę panaudos sutartį, viską apsidirbdavo jo „Belarusu“ – senu, sovietiniu traktoriumi. Tačiau nutarę ūkininkauti jie nestabčioja vietoje, eina į priekį. Dovilė Veisiejų technologijos ir verslo mokykloje įgijo mėsinių galvijų auginimo specializaciją, nors yra baigusi aukštuosius mokslus, turi magistro kvalifikaciją. Šiandien jų ūkyje – apie 70 mėsinių galvijų: žindenių karvių, bulių, veršelių. Jau turi ir nuosavos žemės, nors ne tiek daug, kad užtektų pašarais aprūpinti turimą bandą. Išeitį surado: daug kas kaime tiesiog leidžia nusipjauti pievas, kitus plotus nuomojasi. „Gryniname angusų veislę, norime auginti būtent šiuos galvijus.

Angusai nereiklūs pašarams, puikiai auga lauko sąlygomis, jiems nereikia šiltų tvartų, užtenka pavėsinių. Kiek gimsta veršelių, pagal galimybes stengiamės pasilikti ūkyje. Laikome apie 70 galvijų, nors šis skaičius nėra pastovus. Kartais būna mažiau, kartais daugiau, bet panašiai tiek stengiamės išlaikyti“, – aiškina Dovilė. Gyvulius jie abu apeina ryte ir vakare, atidžiai apžiūri – svarbu ne tik pašaro paduoti, reikia stebėti, kaip jie jaučiasi. „O jie visai kaip žmonės. Vieną šeimininką myli labiau nei kitą. Štai vienas veršis, jei aš ateinu, mane stumia, o vyrui meilinasi, jį pripažįsta savo šeimininku. Kitas – priešingai, tik ir taikosi iš nugaros jį pastumti“, – pasakoja ūkininkė.

Ir saugiau, ir geriau

Jų galvijai – tvarte ir aptvare. „Į pievas neina, neleidžiame, nes per dienų dienas besiganydami turi laiko, tad visokių eibių prisigalvoja, ima ir pabando ištrūkti. O jei tokia banda iš aptvaro ištrūktų ir kur į svetimus laukus su pasėliais nužingsniuotų, būtų labai negerai, tad stengdamiesi išvengti tokių situacijų, į pievas neleidžiame. Taip saugiau“, – įsitikinusi Dovilė. Juk ir namie ūkininkai per dienų dienas nebūna. Dovilė – Vidzgailų kaimo bendruomenės komiteto pirmininkė, triūsia bendruomenės patalpose įkurtame vaikų dienos centre, vyras irgi dirba.

„Mūsų gyvuliai stovi ant gilaus kraiko, klojame šiaudus“, – sako ūkininkė. Anot jos, beveik kaip seniau, kai žmonės laikydavo gyvulius klodami šiaudus. „Šakėmis mėšlo iš tvarto jau nereikia kuopti, – pasidžiaugia ji, pridurdama, kad viskas atliekama mechanizuotai, su technika. Tvartus ūkininkai mėžia du kartus per metus, nes kraikas gilus, to užtenka. „Tai darome pavasarį ir rudenį, kai leidžiama visą tą turinį iš tvartų paskleisti ant laukų“, – sako pašnekovė.

Amerikietiški kainų kalneliai

Mėsinių galvijų supirkimo kainos primena amerikietiškus kalnelius: tai pakyla, tai krinta. „Liepą, rugpjūtį buvo pakilę, – sako Dovilė ir neslepia, kad jai kartais skaudu girdėti kalbas, kaip neva ūkininkams gera gyventi. – Anksčiau už didelį bulių, sveriantį apie toną, galėjome nupirkti maždaug 1,5 tonos „žalio“ dyzelino. Kai mėsinių galvijų kaina pakilo, už tokį bulių įstengiame nusipirkti vos 800 litrų tokių pat degalų. Jei supirkimo kaina pakyla bent 20 centų, tai jau šaukia, kaip ūkininkams gerai, bet juk gerą bulių reikia dvejus metus auginti, pas jį vaikščioti, juo rūpintis, pašarą ruošti.“

O pašarų reikia daug. „Žiemai vienai galvai būtinai turi būti sukaupta apie 10 rulonų. Gerai būtų net ir daugiau, – sako galvijų šeimininkė ir prasitaria, kad kukurūzais dargi tenka dalintis: į jų laukus užsuka ir svetimi keturkojai. – Kukurūzus pamėgę elniai. Jei apsilankymai dažni, tai mums lieka arba ne. Kartais būna savaitę, dvi nematai, jau, žiūrėk, vėl buvę. Kasmet jie lankosi mūsų kukurūzuose. Ir banda vis didėja. Medžiotojus kviečiu atvažiuoti, tikrai nereiks laukti pernakt. Jau pastebėjau, kad ir šernai pasirodė.“  Zilinkai neslepia – mėsinius galvijus augindami milijonų neuždirba, tad kai Dovilė aplink pasidairo, kaip kiti gyvena, ypač tie, kurie užsienyje dirba, tai kartais ima ir susimąsto. „Mes per gyvenimą tiek „neužkuprinsime“, – sako ji.

Dovilės ZILINKIENĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale,  yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.