Meškinis česnakas – pavasario šauklys

Jau antroje kovo pusėje ar balandžio pradžioje po žiemos ramybės pradeda busti gamta ir pasirodo pirmieji meškinio česnako ūgliai. Nuo seno sakoma, kad jų ieško meškos, o dabar šie mišku kvepiantys česnakai vis labiau domina ir žmones, tad neretai jų galite pastebėti ir sodeliuose, daržuose, sodybose. Svarbu nepražiopsoti tinkamiausio laiko skinti, mat lapai vertingiausi iki žydėjimo.

Nijolė MAROČKIENĖ, LAMMC SDI mokslo darbuotoja

Ieškokite nutirpus sniegui

Spaudoje galima rasti, kad meškos, lokiai labai mėgsta meškinius česnakus. Prabudę po ilgo žiemos miego pirmiausia ieško šių skanėstų jėgoms atgauti, organizmui nuo susikaupusių toksinų išvalyti. Dėl to augalas ir vadinamas meškiniu česnaku. Lietuviški sinonimai: žalčio česnakas, platenis.

Tai česnakų giminaitis, iki 20 kartų vertingesnis už valgomąjį česnaką. Vizualiai jo lapija panaši į pakalnučių ir nors augalų žiedai balti, jų forma skiriasi.

Meškinis česnakas (Allium ursinum L.) yra česnakų (Allium J.) genties, amarilinių (Amaryllidaceae J. St. Hil.) šeimos daugiametis žolinis augalas. Gali užaugti iki 25 cm natūraliose augimo vietose ir 35–40 cm daržo lysvėje. Stiebai statūs, su trimis briaunomis, nors pasitaiko ir apvalių. Lapai pamatiniai, plokšti, pailgai lancetiški, iki 15 cm ilgio ir  4–5 cm pločio. Žiedai formuojasi stiebo viršūnėse, žvaigždiškos formos, balti, kvapnūs, su koteliais. Augalas pradeda žydėti jau gegužę. Sėklos beveik apvalios, bręsta tribriaunėse dėžutėse.

Reti ir saugomi

Natūralioje gamtoje meškiniai česnakai savaime auga lapuočių miškuose, ūksmingose vietose. Lietuvoje retas ir saugomas augalas. 1962 m. buvo įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Pastaruoju metu jų plotams plėstis labai kenkia plynieji miškų kirtimai, nes dažniausiai po tokių kirtimų sodinami spygliuočiai.

Vakarų Europoje meškinis česnakas vertinamas ir naudojamas. Šis miško augalas noriai auginamas ir privačiuose soduose, sodybose.

Pavėsio mėgėjai

Sudarius palankias sąlygas, meškinius česnakus saugiai galima auginti ir savo sodyboje. Jie mėgsta derlingus, drėgnus dirvožemius ir nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotas vietas. Tai pavėsingų vietų augalas. Netoleruoja rūgštaus ir užmirkstančio dirvožemio.

Meškiniai česnakai dauginasi sėklomis ir svogūnėliais. Natūraliose augavietėse jie gana greitai dauginasi vegetatyviškai – svogūnėliais, sudarydami tankius šių augalų plotus.

Į lysvę svogūnėliai sodinami vasaros pradžioje, kai baigiasi augalo vegetacija, t. y. jo antžeminė dalis visiškai nunyksta (nudžiūsta), o dirvoje likę svogūnėliai jau būna sukaupę pakankamą kiekį maisto medžiagų kitam sezonui. Rekomenduojama lysvėje sodinti 20–30 cm atstumais, nes augdamas formuoja kerą. Meškiniai česnakai vešės geriau, jei svogūnėlius sodinsite apsiniaukusią dieną.

Dauginant sėklomis, būtina jas stratifikuoti, nes sėklos labai sunkiai dygsta, o dažniausiai nesudygsta visai. Norint paskatinti dygimą, jas reikia tiesiog pašaldyti: sėklos sumaišomos su drėgnu smėliu ir laikomos žemoje +1–2 °C temperatūroje. Taip paruoštas reikia laikyti vidutiniškai tris mėnesius, maždaug kas tris savaites patikrinti, ar neišsausėjęs smėlis, ir jei reikia – sudrėkinti. Namų sąlygomis tam geriausiai tinka šaldytuvas.

Galima sėti tiesiai į lysvę iš rudens į 2–3 cm gylio griovelius ir plonu sluoksniu pamulčiuoti, pavyzdžiui, durpėmis. Pavasarį jos sudygs.

Vertingiausi lapai – iki žydėjimo

Gydymo tikslams ir maistui paskaninti naudojami augalo lapai, žiedai, pumpurai, svogūnėliai. Visose jo dalyse yra vitamino C, eterinio aliejaus, cukraus, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų ir kt.

Vertingiausi lapai – iki žydėjimo pradžios. Valgomi jauni su visais lapkočiais. Juose daug askorbo rūgšties, mikroelementų: vario, geležies, seleno, mangano, cinko, jodo, taip pat gausu vitaminų PP, A ir B, jie organizme normalizuoja medžiagų apykaita, gražina odą.

Visos augalo dalys pasižymi antibakterinėmis ir antigrybinėmis savybėmis, nes jis kaupia junginius su siera. Iš vieno hektaro bitės prirenka iki 100 kg vertingo medaus.

Galima teigti, kad darže auginami meškiniai česnakai yra daug vešlesni negu augantys miške tiek lapų skaičiumi, tiek dydžiu, tiek antžeminės augalo dalies kero aukščiu ir kero skersmeniu. Be to, juos skindami miške, galite sulaukti baudos, o savo darže raškykite, kiek geidžia širdis.

Ir užtepėlėms, ir karštiems patiekalams

Meškiniai česnakai populiarūs vokiečių virtuvėje, kur juos dažnai naudoja vietoje bazilikų. Kaukaziečiai lapų deda ruošdami karštus patiekalus, o jų jaunus svogūnėlius valgo su duona ir druska. Jaunais lapeliais gardinamos daržovių salotos, padažai, sriubos.

Su meškiniais česnakais galima paruošti įvairių sumuštinių užtepėlių. Jie dera su žuvimi, kiaušiniais, varške. Lapus galima raugti, šaldyti, sūdyti, konservuoti jų sultis su medumi, ruošti trauktinę, kurią naudosite kaip vaistą.

Lapai skanūs ir džiovinti, tačiau ne tokie aromatingi ir mažiau vertingi, nes džiovinant netenka dalies naudingų medžiagų. Augalo žiedynų skonis ir aromatas stipresnis nei lapų. Jais galima gardinti ar puošti salotas, mėsos patiekalus. Patiekalams paskaninti naudojami ir jų svogūnėliai.

Nuo infekcijų, parazitų ir toksinų

Meškinių česnakų gydomosios savybės pripažįstamos ir vertinamos visame pasaulyje. Liaudies medicinos žinovai sako, kad jie gydo beveik visas ligas. Senovės romėnai juos vadino Herba salutais ir vertino kaip kraują valyti padedantį, širdies darbą gerinantį stebuklingą augalą.

Senovės egiptiečiai meškinius česnakus naudojo skrandžio sulčių aktyvumui skatinti, infekcinėms žarnyno ligoms gydyti, žarnyno parazitams valyti. Sibire jie vadinami čeremša, nes žmonės plačiai juos naudoja jėgoms atkurti po sunkių darbų.

Meškiniai česnakai padeda skydliaukės sutrikimams gydyti, malšina kosulį, gerina atmintį ir miego kokybę, virškinimą, apetitą, padeda reumatinėms ligoms ir žaizdoms gyti, mažina karštį.

Prieš naudojant meškinius česnakus gydymo tikslams, rekomenduojama pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

Nijolės Maročkienės nuotraukos