Miestuose pasirodė traktoriai, kaimuose išnyko arkliai

Savaitgalį Vilniuje vykusios specializuotos parodos „Žirgai 2019“ lankytojams galėjo susidaryti įspūdis, kad naminiai arkliai (žirgai) – tik turtuolių sportinė pramoga, dvasinių ir psichinių ligonių reabilitacijos priemonė, o miniatiūriniai arkliukai poniai – vaikų žaislai. Bet retas ūkininkas arklių tebeturi. Negi buvę darbiniai arkliai šiandien tinka tik dešroms? Gal dabar, kai brangsta žemės ūkio degalai, ūkininkams, ypač smulkiesiems ir ekologininkams, vertėtų prisiminti šiuos daugelį šimtmečių ištvermingiausius žemdirbių pagalbininkus?

Nesimatė bėrių ir širmių

Praėjusią savaitę dėl didinamų žemės ūkio degalų akcizų ir mažinamų žemdirbiams skiriamo lengvatinio dyzelino normų protestuojantys ūkininkai Lietuvos miestų gatvėmis važinėjo net ir ketvirtį milijono eurų kainuojančiais traktoriais. Bet protestuotojų kolonose nesimatė paprastų juodžių, bėrių, širmių, obuolmušių arkliukų, kuriems pakanka labai pigių „degalų“ – šieno, šiaudų, pievose dobiliukų, rečiau avižų.

Jau ir kaimuose arkliai – ne „prestižas“. Ne tik žemdirbių elitui, bet ir vidutiniams ūkininkams maloniau dirbti galingais garsiausių pasaulinių kompanijų traktoriais, o važinėtis – prabangiais visureigiais.

Privalumus tektų ilgai vardyti

Tik saujelė entuziastų, susibūrusių į Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociaciją (LSAVAA), įsitikinę, kad vidutiniam, pagal Europos Sąjungos standartus, 20–30 hektarų ūkiui jokių traktorių nereikia.

„Ne tik jie gali traukti naujausią žemės ūkio techniką. Galiūnai sunkieji arkliai puikiausiai tempia jiems pritaikytus plūgus, prikabinamas šienapjoves. Sumažėja produkcijos savikaina, tausojamas dirvožemis, saugoma gamta, lėtinami klimato kaitos procesai. Nebereikia pirkti dyzelino, tepalų, traktorių atsarginių dalių. Visų arklio privalumų vienu sakiniu neišvardysi. Labiausiai išsivysčiusių šalių, Vakarų Europos (ypač Vokietijos), Jungtinių Valstijų ūkininkų tvartuose vėl šnarpščia, žvengia darbiniai arkliai. O Lietuvoje požiūris į juos atsainus, paniekinamas. Nuo sovietmečio liko įsitikinimas, kad arklys – baudžiavinė atgyvena, senovinio patriarchalinio kaimo liekana. Net šeimų ūkiai baidosi arklių. Sovietai sunaikino lietuvių meilę arkliams. 40 metų žmonėms nebuvo leidžiama turėti savo arklių. Jie visi buvo Sovietų Sąjungos nuosavybė“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Biržų r. ūkininkas, LSAVAA prezidentas Vigantas Indrašius.

Arkliavagystė – sunkiausias nusikaltimas

Dar XX amžiaus pirmojoje pusėje arkliai buvo brangiausias ūkininkų turtas. Arkliavagystė laikyta itin sunkiu nusikaltimu, prilygstančiu žmogžudystei.

Pagal Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio 1468 m. teisyną, arkliavagių laukė kartuvės. O lietuvių paprotinė teisė tokiai bausmei arkliavagius pasmerkdavo net iki XIX a. pabaigos.

Pasak V. Indrašiaus, sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacijos svarbiausia veikla –atgaivinti ir populiarinti Lietuvoje verslinę arklininkystę. „Į LSAVAA stoja daug naujų narių. Mokome ūkininkus, ypač jaunimą, dirbti arkliais. Rodžiau žemės ūkio ministrui šiuolaikinės arklinės technikos katalogus. Mano ūkyje šie paklusnūs, draugiški gyvūnai veža mėšlą, traukia medieną iš miškų. Visame pasaulyje arkliai – pagrindiniai miškininkų pagalbininkai. Anksčiau pasitelkdavome arklius ir rimtesniems darbams. Kitų metų pradžioje pakviesiu visuomenę į savo sodybą Gaižiūnų kaime pasižiūrėti, ką sugeba sunkieji lietuviškų veislių arkliai. Surengsime ir azartiškas arklių ištvermės varžybas“, – entuziastingai pasakojo sunkiųjų arklių augintojų asociacijos vadovas.

Arklių augintojai susiskaldę

Prieš keletą metų Žemės ūkio rūmuose (ŽŪR) buvo atskiras Arklininkystės komitetas. Dabar jo nebeliko.

„Tikrai ne dėl to, kad Rūmams daugiau neberūpėtų arkliai. Tiesiog neracionalu juos išskirti iš kitų naminių gyvūnų rūšių. Tuos įgaliojimus, kuriuos anksčiau turėjo Arklininkystės komitetas, perėmė ŽŪR Veislininkystės komitetas. Ne tik arklių, bet ir galvijų, kiaulių, ožkų, avių valstybinė veislininkystės sistema braška, trupa. Uždaromi arba sujungiami ne vien žirgynai. O Rūmai stengiasi vienyti visus ūkininkus – arklių, pieninių ir mėsinių galvijų, kiaulių, grūdų, daržovių augintojus. Rūmų nuomone, kuo daugiau įvairių žemės ūkio šakų asociacijų (arklių augintojai tarpusavyje susiskaldę dar smulkiau – į kelias atskiras organizacijas), tuo silpnesnė žemdirbių savivalda. Tokia nuostata mus skiria nuo naujų kaip grybai po lietaus išdygusių organizacijų, kurių vadai bando išblaškyti ūkininkus ir pervilioti juos „į geresnes nei Rūmai žemdirbių atstovybes“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino ŽŪR pirmininkas, Žemaitukų arklių augintojų asociacijos narys dr. Arūnas Svitojus.

Tie laikai negrįš

ŽŪR vadovo nuomone, lietuviškai arklininkystei, žirgininkystei trūksta tęstinumo.

„Kaip ir visai Lietuvos žemės ūkio politikai. Kažkada mūsų šalyje buvo 80 tūkst. arklių. Tie laikai, kai ūkininkų kiemuose darbinių arklių buvo daugiau negu traktorių, nebegrįš. Ūkinę arklininkystę išstūmė pramoginė, gydomoji, sportinė žirgininkystė.

Valstybė privalo pasirūpinti visais savo gyvūnais. Jų selekcija, veislininkystė patiems ūkininkams būtų per sunki našta. Valstybė neturėtų gailėti lėšų arklininkystei. Blogai, jeigu to nedaro“, – pabrėžė A. Svitojus.

Tiktų medicinai

Ristūnų žirgų sporto teisėjo, buvusio Vilniaus žirgyno direktoriaus Stasio Svetlausko manymu, nebūtų išmintinga versti ūkininkus laikyti arklius.

„Prieš ketvirtį amžiaus buvo manoma, kad 60 arų, 1–3 ha sklypus būtinai reikia arti arkliais. Bet dabar Baltijos šalyse arklių poreikis gerokai sumažėjo. Estijoje jų liko vos vienas kitas, Latvijoje – šiek tiek daugiau. Lenkijoje nemažai, bet ne žemės ūkiui skirtų. O medicinai arkliai puikiausiai tiktų. Galima ir reikia juos panaudoti dvasinėms žmonių (vaikų ir suaugusiųjų) ligoms gydyti. Arkliai ne prastesni psichologai ir psichiatrai negu gydytojų išgirti šunys. Kai vadovavau Vilniaus žirgynui, ir mes išbandėme žirgų terapiją“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo S. Svetlauskas.

Anot S. Svetlausko, lietuviai kitaip išauklėti negu italai, vokiečiai, kazachai, arklienos nevalgytų, nors ji laikoma švaresne, sveikesne mėsa už jautieną ir kiaulieną.

Kremlius gydosi kumelių pienu

„Bet fermentuotas kumelės pienas kumysas – ir skanus gėrimas, ir vertingas vaistas. Gydo virškinamojo trakto ligas, net vėžinius susirgimus. Daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus Kaune buvome pradėję gaminti kumysą. Vieną dieną man paskambino tuometis žemės ūkio ministras (1992–1994 metais) Rimantas Karazija ir prašo: „Gelbėk, draugo žmona serga mirtina liga“. Padovanojome ligonei kumyso, po pusės metų ji pasveiko. R. Karazija dėkojo, tačiau gydytojai, diagnozavę, kad moteriai liko gyventi vos kelis mėnesius, lingavo galvomis ir toliau nepripažįsta natūralaus gydymo, tik tabletes pacientams skiria. Net garsi žolininkė Eugenija Šimkūnaitė apkaltino mane, kad siūliau rūgpieniu girdyti sunkius ligonius. Sovietų laikais visas Kremlius gydydavosi kumysu. Kiekvieną dieną jį iš Riazanės 183 kilometrus veždavo į Maskvą. Kartą sugedo nomenklatūrinis pienvežis, neatvežė kumyso, tai SSRS kompartijos vadovybę apėmė panika. Gal ir dabar Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, artimiausi jo patarėjai sveikatą stiprina kumelės pienu, nežinau“, – svarstė S. Svetlauskas.

Svajoja parduoti arabų turtuoliams

Buvusiam didelio žirgyno vadovui jau nebe taip skauda širdį dėl to, kad Lietuvos valdžia arklių neskiria nuo avių – bandė žirgynus sujungti su avininkystės ūkiais.

„Lietuvos žirgininkystė, ypač žirgų sportas, tikrai nepražus. Daugelio atkurtų dvarų arklidėse pro aptvarų grotas galvas kaišioja smalsūs žirgai. Kone kas savaitę vyksta įvairios tarptautinės, Lietuvos ir rajoninių sporto klubų vietinės žirgų varžybos, konkūrų turnyrai. Susitarus su žirgynų administracija žirgus galima užsisakyti net bernvakariams ar mergvakariams. Garsūs Lietuvos verslininkai, kaip ir viso pasaulio turtuoliai, sau, savo draugams įsirengia dideles jojimo bazes, maniežus, hipodromus. Nespecialistai bando pasipelnyti iš žirgininkystės, galvoja gerai ištreniruoti ir parengti sporto varžyboms veislinius žirgus, laimėti milijoninius prizus, o vėliau dar brangiau parduoti keturkojus čempionus į arabų šeichų arklides. Tačiau Lietuvoje nėra tikro tarptautinių standartų hipodromo. Jie turėtų būti atidaromi prie pusę milijono (mažiausiai) gyventojų turinčių didmiesčių, o mūsų šalyje keli menkaverčiai hipodromai atsirado netoli provincijos miestų. Lietuvai trūksta žirgų sporto trenerių, gerų raitelių ir vaikų jojimo mokyklų“, – dabartinę Lietuvos žirgininkystės būklę apibūdino S. Svetlauskas.

Akli mėgdžiotojai

^{Prof. dr. Bronius BAKUTIS}

^{LSMU VA Veterinarijos fakulteto Maisto saugos ir kokybės katedros mokslo darbuotojas}

Lietuviui arklys – išskirtinis, labai mylimas gyvulys. Mūsų protėviai net per badmečius neįsivaizduodavo arklienos ant savo pietų stalo. Darbiniai arkliai nesuslegia dirvožemio, neardo miškų paklotės kaip traktoriai ar kita žemės ūkio technika.

Liūdna, bet nyksta karta, kuri mokėjo ir norėjo žemę įdirbti arkliais. Bet ir mūsų seneliai tikriausiai nesugebėtų vairuoti šiuolaikinio arklinio kultivatoriaus. Tai gana sudėtinga žemės ūkio technika.

Aplankiau lapkričio 30 – gruodžio 1 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vykusią parodą „Žirgai 2019“. Tikėjausi sužinoti dabartinės mūsų arklininkystės raidos kryptis. Gaila, kad pamačiau tik į dekoratyvinių veislių šunelius panašių arkliukų sugarbanotais karčiais ir raumeningų, brangių lenktyninių žirgų.

Žirgininkystė yra neatsiejama vakarietiškos kultūros dalis. Mūsų žirgininkai stengiasi mėgdžioti Vakarus. Ne visada sėkmingai.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas