Kodėl bijome plynų kirtaviečių?

Grybų ir vabzdžių įvairovė ir jų bendrijų kaita šiltuoju metų sezonu buvo stebėta Labanoro girioje, Punios šile ir Dzūkijos pušynuose esančiose plynose bei pušimis atkurtose įvairaus amžiaus kirtavietėse. Kaip žinia, šios teritorijos pastaruoju metu sukėlė visuomenės, politikų, miškininkų ir mokslininkų diskusijas dėl plynų kirtimų žalos visai biologinei įvairovei.

Taigi, kodėl bijome plynų kirtaviečių?

Klausimas paprastas, o atsakymas dar paprastesnis ir visiems žinomas – nežinomybė baugina. Baimintis dėl įvairovės praradimo kirtavietėse neverta, nes ji niekur nedingsta, tik pasikeičia. Miškų instituto kolektyvas jau daugiau kaip 30 metų dirba miškuose ir plynose kirtavietėse yra atlikęs nemažai mokslinių tyrimų, todėl pabandysime išsklaidyti mitus, paslaptis ir baimes apie miško „dykynes“. Visų pirma, nereikia plyno kirtimo biržės lyginti su ką tik suartu lauku, kuriame gyvybės lieka tikrai mažokai. Kirtavietės tuo ir įdomios, kad miškininkai jose palieka daug kirtimo atliekų – kelmų ir šakų. Atsikuriančiam miškui tai yra svarbi organinė medžiaga – daugelio gyvybės formų maistas.

Kolonizatoriai

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad iškirtus mišką ir išvežus medieną kirtavietėje gyvybė užgęsta, tačiau taip nėra. Miško tvarkymo technikai nespėjus palikti plynos kirtavietės, įsijungia milijonus metų evoliucionuojantis miško atsikūrimo mechanizmas.

Kirtavietėje paliktos šakos ir kelmai skleidžia stiprų viliojantį (atraktyvų) kvapą, kuris vabzdžiams ksilofagams signalizuoja, kad čia atsirado daug maisto. Šie mažieji miško gyventojai turi itin jautrią uoslę ir pažeistą arba nusilpusį medį gali rasti už kelių kilometrų. Taigi įsivaizduokime, kas vyksta kirtavietėje, kai iš gretimų medynų pradeda plūsti tūkstančiai vabzdžių, ir dar skirtingų rūšių.

Pirmiausia šviežius kelmus ir šakas aptinka maži vabaliukai kinivarpos, tai – žievėgraužiai, kirpikai, medininkai. Iš paskos jiems renkasi straubliukai, ūsuočiai ir ragauodegiai. Jeigu kirtavietėje buvo palikti įvairių rūšių medžių kelmai, vabzdžių ksilofagų įvairovė dar kelis kartus padidėja.

Nedaug kas žino, kad kiekvienas vabzdys turi jo paties gausumą kontroliuojančių vabzdžių entomofagų – tai parazitiniai plėviasparniai: vyčiai, trichogramos; dvisparniai: tachinos; musės plėšrūnės, žiedmusės; vabalai: žygiai, keršvabaliai, boružės, trumpasparniai, siauravabaliai; laumžirgiai; skruzdėlės, ir daug kitų vabzdžių. Taigi ksilofagus į kirtavietę palydi ir juos „prižiūrinčių“ rūšių entomofagai. Žinoma, nepatyrusiam gamtos stebėtojui visa tai pamatyti yra sunku, bet pasistengus įmanoma, nes pirmųjų metų kirtavietėse vabzdžių aktyvumas ir koncentracija yra tikrai dideli.

Nešiotojai

Jei esate matę vabzdį iš arčiau fotografuodami arba per mikroskopą, turbūt pastebėjote, kad jie yra gausiai apaugę plaukeliais arba labai šeriuoti. Ši savybė vabzdį apsaugo nuo natūralių priešų. Tačiau yra dar viena svarbi šių plaukelių funkcija – pernešti įvairias šiukšles: medienos išgraužas, žiedadulkes arba grybų sporas.

Įsivaizduokite: skraido miške kinivarpa ir susirenka nuo medžių kamienų medieną pūdančių grybų sporas arba grybieną, o pajutusi stiprų viliojantį kirtavietės kvapą skrenda ten ir įsigraužia į kelmo žievę, kur ir palieka grybų sporas. Sporos sudygsta ir pradeda plisti į kelmo gilumą, taip jį ardydamos.

Jei šis procesas nevyktų, kelmai kirtavietėse tiesiog nesuirtų. Dėl medieną pūdančių grybų, vabzdžių ir meletų kelmai per 5–7 metus visiškai suyra, o jų irimo produktus įsisavina kirtavietėse pasodinti medeliai.

Atkurtos kirtavietės pasižymi gausia grybų rūšių įvairove ir, be medieną mėgstančių grybų, jose galima aptikti visą sąrašą valgomųjų: bobausių, kazlėkų, žaliuokių, rudakepurių baravykų, kelmučių ir kt.

Retieji

Dažnai su pūvančia mediena yra siejami retų ir saugomų rūšių grybai bei vabzdžiai. Tai yra tiesa, nes kirtavietėse esančiuose kelmuose dažnai aptinkami „Raudonosios knygos“ atstovai: didžiausias Lietuvos ūsuotis dailidė, kelminis juodvabalis, didysis spragšis, aštuoniataškis auksavabalis ir kitų retų rūšių vabzdžiai. Pušimis atkurtose trejų metų ir senesnėse kirtavietėse pradeda lankytis didžiausi Lietuvos žygiai – didysis ir žalvarinis puošniažygiai – ir dar daug retų ir įdomių rūšių gyvūnų, kurių reta brandžiuose, ypač monokultūrų miškuose. Šiemet pirmą kartą teko aptikti ir greitai Dzūkijos kirtavietėse plintantį egzotiškos išvaizdos dirvoninį svirplį.
 

Mikroklimatas

Plynose kirtavietėse, skirtingai nuo miško, keičiasi ir mikroklimato sąlygos. Atsivėrus miško aikštei patenka daugiau saulės šviesos, o tai patinka šviesą ir šilumą mėgstančioms rūšims. Krituliai patenka tiesiogiai ant paklotės, o ne užsilaiko lajose. Kadangi medžių nėra ir lajos nepaima drėgmės iš dirvos, tai patinka drėgmę mėgstančioms rūšims. Keičiasi vėjo cirkuliacija miške ir kirtavietėje, o tai turi įtakos sėklų išnešiojimui.

Visa tai sudaro puikias sąlygas miško organizmų kompleksų kaitai (sukcesijai). Plynoje kirtavietėje susidariusios sąlygos yra palankios ir augalams – joje pradeda augti įvairūs nektaringi žoliniai augalai ir krūmai, kurie vilioja plėviasparnius, dvisparnius, taip pat vabzdžius fitofagus.

Vabzdžių gausa ir įvairovė patraukli vabzdžialesiams paukščiams ir vabzdžiaėdžiams gyvūnams: varliagyviams, driežams, ežiams, kirstukams, šikšnosparniams.

Šernai, lapės ir barsukai kirtavietes dažnai lanko dėl ypatingų skanėstų – grambuolių lervų, kurios yra pamėgusios kirtavietes dėl gerai įšylančios dirvos ir augalų šaknų įvairovės. Ne ką mažiau maistingos yra bronzinukų lervos, kurių apstu perpuvusių šakų krūvose, valksmuose ir kelmuose.

Žvėrys

Pirmais ir antrais metais miškininkai kirtavietę atkuria mišku, o jauni sodinukai (ąžuoliukai, pušelės, eglaitės) yra dar vienas stiprus gyvūnų traukos objektas. Dažnai matome, kad želdintos plynos kirtavietės yra aptveriamos tinklinėmis tvoromis – tai rodo, kad būsimu mišku jau susidomėjo stirnos, elniai ir briedžiai.

Dažnai tankūs želdiniai yra ne tik maistas elniniams žvėrims, bet ir prieglobstis, poilsis, palikuonių atvedimo vieta lapėms, mangutams, barsukams, vilkams, šernams ir kitiems stambiems gyvūnams.

Tikimės, kad ši trumpa ekskursija po plyną miško kirtavietę kiek pakeis požiūrį į miško kirtimą kaip biologinę įvairovę naikinančią priemonę, ir plyna miško kirtavietė neatrodys bauginanti. Nes kaipgi galima vietą miške vadinti tuščia, kai ten užgimsta naujas miškas, kuriame tiesiog verda gyvenimas, kai kirtavietė tampa oaze miško gyvūnijai, grybijai ir augalijai.

Autoriai Artūras Gedminas, Jūratė Lynikienė, Diana Marčiulynienė, Iveta Varnagirytė-Kabašinskienė, Adas Marčiulynas / LAMMC