Miškų ūkio reforma: ar su pamuilėmis neišpilsime ir vaiko?

Jau kuris laikas tvyrojusią nežinios skraistę dėl šalies miškų urėdijų likimo praėjusią savaitę šiek tiek praskleidė aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Jis siūlo pertvarkyti valstybinių miškų ūkį ir įkurti vieną valdymo įmonę. Pasak ministro, šia reforma siekiama efektyviau valdyti miškų ūkį bei skaidrinti sektorių. Tačiau miškotvarkos specialistai ir dabartinių urėdijų vadovai tai vadina gerai iki šiol veikusio mechanizmo griovimu ir naikinimu, pataikaujant stambiesiems miško medienos perdirbėjams.

Pasigedo skaidrumo ir efektyvumo Dabar visus valstybinius miškus valdo Generalinė miškų urėdija ir 42 pelno siekiančios miškų urėdijos, kuriose dirba apie 4000 darbuotojų, iš jų – maždaug 1200 miškininkų ir 800 administracijos darbuotojų. Ar tikrai būtų geriau ir efektyviau valdyti visą Lietuvos valstybės miškų ūkį iš vieno centro? „Valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje geriausiai užtikrintų ilgalaikį šalies valstybinio miškų ūkio sektoriaus ekonominį stabilumą ir gyvybingumą, kartu leistų padidinti ekologinę ir socialinę miškų vertę. Miškų valdymą reikia pertvarkyti jau vien dėl to, kad jis būtų skaidrus ir efektyvus“, – savo siūlymo esmę aiškino K. Navickas. Ministro teigimu, jis jau kreipėsi į urėdijas ir kitas su miškotvarka susijusias įstaigas ir paragino jas siūlyti, kaip reikėtų efektyviau ir skaidriau valdyti valstybės turtą ir gamtos išteklius.

Vietoj visų urėdijų – viena įmonė K. Navickas neslėpė, kad pertvarkant valstybinių miškų valdymą pirmiausia bus mažinamas administracinis aparatas, Generalinė miškų urėdija – likviduota, o urėdijos sujungiamos. Jo teigimu, vietoj 42 urėdijų turėtų būti įsteigta viena valstybės įmonė, kuri galėtų pradėti veikti jau nuo 2018 m. sausio. Vidinė struktūra būtų suformuota vėliau. Įmonės valdyba, pasak K. Navicko, būtų atskaitinga ministrui, o jos nariai – renkami konkurso būdu. Valdybai būtų pavesta paskirti vadovą ir nubrėžti įmonės veiklos gaires. Naujoji įmonė, K. Navicko manymu, nebūtinai turėtų būti kuriama sostinėje: „Centrinės įmonės vieta nėra taip svarbu, manau, kad daugiau argumentų yra, kad ji nebūtų Vilniuje.“ Ministras miškų valdymo pertvarką numatančius įstatymo pakeitimus žadėjo teikti Seimui kovą prasidėsiančioje pavasario sesijoje. „Šiuo metu pradedame konsultacijas, kurios lems, kokia bus galutinė reformos forma. Pagal planą tikimės esmines diskusijas pabaigti per vasario mėnesį“, – sakė ministras.

Pasiskirsčiusios netolygiai Pasak ministro, viena iš priežasčių, kodėl reikia pertvarkyti valstybinių miškų valdymą, yra ta, kad šiuo metu urėdijos yra netolygiai pasiskirsčiusios, o mažesnius miškų plotus prižiūrinčios urėdijos dirba nuostolingai. „Visos 42 urėdijos negali būti pelningos, nes skiriasi miškų kirtimo apimtys, miškų priežiūros užduotys. Mes matome silpnas vietas, norime užtikrinti skaidrų ir visuomenei atskaitingą valstybinio turto valdymą, ir dėl to manome, kad vienos įmonės valdymas būtų skaidresnis“, – tikino K. Navickas. Ministro nuomone, reforma prisidėtų prie regionų plėtros ir socialinės atskirties mažinimo, nes tiesiogiai miškuose dirbančių specialistų skaičius, jo teigimu, iš esmės nebūtų mažinamas, o iš sutaupytų administracinių lėšų būtų galima gerokai padidinti darbuotojų atlyginimus. Dėl miškų ūkio pertvarkos šalies savivaldybių biudžetai, ministro manymu, taip pat nenukentėtų: darbininkai gyventojų pajamų mokestį mokės toje savivaldybėje, kurioje dirbs.

Kieno įtaka buvo didžiausia? Planai iš esmės pertvarkyti miškų valdymą pradėti puoselėti Valstybės kontrolei pareiškus, kad valstybinis miškų ūkis yra nepakankamai skaidrus ir efektyvus. Reformuoti dabartinį mūsų miškų valdymą rekomendavo ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kurios nare siekia tapti Lietuva. Šios organizacijos atstovų, pernai pavasarį viešėjusių Lietuvoje, teigimu, valstybės įmonės turėtų būti valdomos skaidriai, mokėti dividendus ir mokesčius. Bet tai buvo tik rekomendacijos, o ne įsakmus reikalavimas. Miškus prižiūrinčių darbuotojų nuomone, didžiausią įtaką čia turėjo stambieji miško medienos perdirbėjai ir eksportuotojai, kurie įsitikinę, kad jiems tokiu atveju būtų lengviau paveikti savo naudai vieną įmonę, o ne keliasdešimt urėdijų. Bet ministras nusiteikęs optimistiškai: „Tikimės, kad Seime sulauksime palaikymo, todėl ir imamės šių reformų. Mes pateiksime parlamentarams savo projektą, o kaip jie nuspręs, jau ne mūsų kompetencijoje.“

Uždirba milijonus pelno Kodėl naujoji valdžia pirmiausia puolė reformuoti miškų ūkio valdymą, juk yra kur kas blogiau dirbančių valstybinių įmonių? Kaip argumentus ministras pateikė kai kuriuos skaičius. Praėjusiais metais šalies miškų urėdijos į valstybės biudžetą sumokėjo 3,2 mln. pelno įmokų (2015 m. – 5,5 mln. Eur). Vien pirmąjį 2016 m. pusmetį jos uždirbo 12,426 mln. Eur normalizuoto grynojo pelno – 1,2 proc. mažiau nei 2015 m. tuo pat laiku (12,578 mln. Eur), jų pajamos padidėjo 2,8 proc., iki 79,999 mln. Eur. Miškų urėdijose dirba bene daugiausia ilgalaikių vadovų. Prezidentūros duomenimis, Anykščių, Prienų, Šiaulių ir Telšių miškų urėdai nesikeičia daugiau kaip 30 metų, Marijampolės ir Radviliškio – 26 metus. Seimas 2015 m. balandį priėmė Miškų įstatymo pataisas, kuriose įtvirtino 42 urėdijų skaičių. Pataisos susilaukė Vyriausybės kritikos, nes jos, pasak ministrų kabineto, užkirto kelią centralizuoti miškų valdymą. Prezidentė D. Grybauskaitė šias pataisas vetavo, tačiau praėjusios kadencijos Seimas nenusileido ir šalies vadovės veto atmetė. Tada bandyta pertvarkos imtis iš kito galo – panaikinti Generalinę miškų urėdiją, tačiau tuomečiai parlamentarai, baimindamiesi, kad bus sugriauta visa valstybinių miškų sistema ir atvertas kelias diktuoti savo sąlygas stambiesiems medienos perdirbėjams, atmetė ir šį siūlymą.

Pertvarkai laikas dar nepribrendęs Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas, Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. Edmundas Bartkevičius mano, kad tokiai radikaliai miškų valdymo pertvarkai laikas dar nepribrendęs. „Tai ne vienos dienos darbas, pirma viską reikia gerai apsvarstyti, pasverti, kas duotų naudos, o kas ne, o tik po to imtis tam tikrų reformų. Kol kas visai neaišku, koks tas siūlomas vienos įmonės modelis. Gali atsitikti ir taip, kaip Latvijoje, kur miške iš esmės nėra jokio šeimininko. Ar to norime? Manau, ne, nes tai būtų nusikalstamas sprendimas. Man keista, kad dar nieko nepadaryta, o Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai jau paskubėta pranešti, kad Lietuvoje miškus valdys viena įmonė“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė profesorius. Jo nuomone, kol viskas dar nepradėta griauti, reikėtų išlaikyti dabartinę struktūrą ir visiems kartu tartis, ką galima būtų padaryti geriau.

Kaip yla iš maišo Pasak Lietuvos miškininkų sąjungos prezidento, seniai visiems žinoma, kas yra pagrindiniai šios reformos užsakovai. Tai – stambieji medienos perdirbėjai ir eksportuotojai. Iš tiesų praėjusią savaitę viešojoje erdvėje paaiškėjo, kad labiausiai miško valdymo pertvarka yra suinteresuoti ne miškų specialistai, ne kokie nors „žaliųjų“ ar gamtos mylėtojų atstovai, o kaip yla iš maišo išlindę medienos perdirbėjai. Asociacijos „Lietuvos mediena“ prezidentas, medžio plaušo plokščių, kartono bei higieninio popieriaus gamybos grupės „Grigeo Grigiškės“ vadovas Gintautas Pangonis, biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas Virginijus Ramanauskas, vienos iš didžiausių Baltijos šalyse medienos bei baldų gamybos grupės Vakarų medienos grupė valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas viename interneto portale išsijuosę gyrė būsimą pertvarką, kaip pagrindinius argumentus pateikdami tai, kad bus galima lengviau ir pigiau įsigyti medienos. Atrodo, kad tai yra svarbiausias ir vienintelis jų rūpestis. „Jiems, žinoma, būtų palanku pirkti medieną iš vieno pirkėjo, nes kaina kris, smulkieji bus priversti bankrutuoti. Tačiau taip būtų padidinta tik emigrantų ir bedarbių armija“, – įsitikinęs E. Bartkevičius.

Prekyba vyksta internetinėje erdvėje Kalbos apie prekybos mediena neskaidrumą, apie kurį dabar vis užsimena medienos perdirbėjai, profesoriaus nuomone, neturi jokio pagrindo: „Tai išgalvota problema. Argumentai, kad ši reforma prisidės prie socialinės atskirties mažinimo irgi neatlaiko jokios kritikos. Kaip prisidės, jei apie tūkstantis žmonių liks be darbo, o kai kas gaus šiek tiek didesnius atlyginimus? Ir dar – po reformos planuojama netgi sumažinti tą dalį pajamų, kuri turėtų įplaukti į biudžetą. Tai apie kokį efektyvumą čia kalbama?“ Miškų urėdų tarybos valdybos pirmininkas, VĮ Raseinių miškų urėdijos miškų urėdas Antanas Kilčiauskas taip pat mano, kad vienu ypu sugriauti visą dabar veikiančią sistemą būtų neprotinga. „Kalbama, kad mes neefektyviai dirbame. Nelabai suprantu, kuo vadovaujantis tai teigiama. Miško medienos kiekis viename hektare didėja, gerėja jos rūšys, miškai prižiūrimi gerai, su valstybe atsiskaitome, sumokame visus mokesčius. Nė viena valstybinė įmonė nemoka į biudžetą tokios didelės savo pelno dalies. Priekaištaujama, kad trūksta skaidrumo prekiaujant apvaliąja mediena. Tai visiška nesąmonė. Aukcionai vyksta internetinėje erdvėje, mes tik paskelbiame, kas juose nugalėjo, kokį kiekį ir už kokią kainą įsigijo. Urėdijoms belieka tik pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartis“, – sakė „Ūkininko patarėjui“ A. Kilčiauskas.

Siūlo nuosaikesnį kelią A. Kilčiausko teigimu, praėjusią savaitę buvo susirinkusi Miškų urėdų tarybos valdyba. „Svarstėme aplinkos ministro pasiūlymus ir jiems nepritarėme. Mes matome nuosaikesnį reformos kelią. Kai kurios urėdijos galėtų būti sustambintos, kad jose būtų ne mažiau kaip po 25–30 tūkst. ha miško. Per metus jose turėtų būti kertama ne mažiau kaip po 100 tūkst. kub. m medienos. Tokia urėdija galėtų puikiai verstis – mokėti visus mokesčius ir net pakelti darbuotojų atlyginimus“, – sakė A. Kilčiauskas. VĮ Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos miškų urėdas Kęstutis Šakūnas taip pat įsitikinęs, kad Miškų urėdų tarybos valdybos siūlomas reformų kelias būtų teisingiausias ir geriausias tiek miškams, tiek socialiniu požiūriu. Jo nuomone, sukurtos stabilios konkurencingos, ekonomiškai gyvybingos įmonės kokybiškai atliktų visas joms pavestas užduotis, būtų galimybė konkuruoti tarpusavyje, palyginti veiklos rezultatus, o tai juk svarbiausias rinkos ekonomikos sąlygomis. Viena įmonė visada yra rizikinga, nes eliminuojama konkurencija, palyginamumas, neišliktų labai svarbaus faktoriaus – šeimininkiškumo jausmo.

Atrėmė nepelnytą kritiką Pasak A. Kilčiausko, netiesa, kad kai kurios urėdijos šiuo metu dirba nepelningai. Praėjusiais metais pelningos buvo visos urėdijos, pasiekti visi valstybės nustatyti pelningumo rodikliai. Skeptiškai jis vertino ir pastaruoju metu neretai žarstomą kritiką, kad kai kuriose urėdijose vadovaujamas pareigas žmonės eina po keliasdešimt metų. „Nelabai suprantu, kodėl tai yra blogai. Miškas – ne javų laukas, jam užaugti reikia kelių dešimtmečių, todėl ir urėdo darbą galima įvertinti ne po kelerių metų. Tie, kurių pirštai lenkti į save, savo juodą darbą padarys ir per penkerius metus“, – svarstė Miškų urėdų tarybos valdybos pirmininkas.

Palygino su terorizmu VĮ Biržų miškų urėdijos miškų urėdas Romanas Gaudiešius sutinka: tobulumui ribų nėra. Visada ir viską galima tobulinti. Tačiau tai, kaip dabar rengiamasi reformuoti Lietuvos miškų valdymą, jo nuomone, galima būtų palyginti su savotišku terorizmu. „Tie tūkstančiai žmonių, kurie po reformos bus išvaryti iš darbo, bus savotiškai suluošinti. Jų šeimos – žmonos, vaikai ne tik neteks pajamų, bet ir normalaus gyvenimo, bus įstumti į skurdą. Tokioje pat situacijoje atsidurs mažųjų lentpjūvių, smulkiųjų medienos perdirbėjų šeimos. Jiems įsigyti medienos iš valstybinių miškų galimybių bus nedaug. Prezidentė žadėjo kovoti su oligarchais, o dabar išeina, kad jiems net padedama sustiprinti savo pozicijas“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė R. Gaudiešius. Jo nuomone, per šią reformą, kaip kažkada per sovietinius trėmimus, iš urėdijų bus pašalintas visas miškininkų elitas, daugelio svarbių grandžių specialistai, be kurių racionalus miško tvarkymas ir valdymas yra neįmanomas. R. Gaudiešiaus skaičiavimu, vien iš Biržų urėdijos po šios reformos tektų atleisti mažiausiai apie 50 žmonių. Vasarą netektų galimybės įsidarbinti medelynuose dar apie 20–30 žmonių. Tas pats bus ir su miške dirbančiais rangovais. Nedideliam miesteliui toks bedarbių plūstelėjimas būtų labai sunki našta.

Profsąjungos jaučiasi atstumtos „Aplinkos ministro siūlymas panaikinti visas miškų urėdijas buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Esame šokiruoti, tikrai to nesitikėjome. Mūsų skaičiavimu, likvidavus urėdijas ir įkūrus vieną įmonę, apie 2–3 tūkstančiai žmonių netektų darbo. Kas su jais bus ir kur jie eis, niekas nežino ir neaiškina. O juk šios darbo vietos yra regionuose, mažuose miesteliuose, kur daugiau kitokių darbų nėra. Vadinasi, čia bedarbių gretos, priešingai negu teigia ministras, labai pagausės, o likusiųjų dirbti algos tikrai nepadvigubės. Tokių dalykų valstybinėse įmonėse nebūna“, – savo poziciją „Ūkininko patarėjui“ išsakė Lietuvos miškų ir miškų pramonės darbuotojų profesinių sąjungų pirmininkė Inga Ruginienė. Jos nuomone, blogiausia, kad su profsąjungomis reformatoriai nesidalija jokia informacija, niekas neklausia jų nuomonės. „Viską sužinome tik iš žiniasklaidos. Mums kyla nemažai klausimų: kodėl svarstomas tik vienas projektas, kodėl net nebandoma ieškoti kitokių variantų, kurie būtų ne tokie skausmingi žmonėms? Mūsų profesinės sąjungos vienija daugiau kaip 60 proc. visų darbuotojų, tačiau į kokią nors darbo grupę nesame įtraukti, mūsų pozicija niekam neįdomi, – guodėsi I. Ruginienė. – Susidaro įspūdis, kad viskas jau nuspęsta ir be mūsų.“

Neskubėkime visko griauti

Valentinas MAZURONIS Buvęs aplinkos ministras, Europos Parlamento narys

Keista, kad pirmiausia reformų imamasi ten, kur situacija nėra pati blogiausia. Juk urėdijos dirba pelningai, taip yra toli gražu ne kiekvienoje valstybės įmonėje. Ar gali jos dirbti geriau? Žinoma, gali. Tai tobulinkime sistemą, darykime ją efektyvesnę, bet kam griauti viską, net dorai nežinant, ką sukursime vietoje jos? Nebijau pasakyti, nes žinau, kad sugrūsti visas urėdijas į vieną įmonę, nurėžti jų gebėjimą bei motyvaciją organizuoti miškų tvarkymo, priežiūros, plėtojimo, medienos rengimo ir pardavimo darbus yra sena kai kurių verslo struktūrų svajonė. Jų spaudimą jaučiau dar būdamas aplinkos ministru. Medienos perdirbėjams atrodo, kad taip bus lengviau užsitikrinti išskirtines sąlygas savo verslui ir daryti įtaką valdant valstybinius miškus, kai iš esmės jis taptų monopolinis. Šiuo metu valstybė nė cento neprisideda sistemai išlaikyti, nes ji išsiverčia pati. Iš urėdijų uždirbtų pinigų yra skiriamos lėšos miškų plėtrai, rekreacijai, infrastruktūrai kurti, priežiūrai ir t. t. Koks turėtų būti santykis tarp pinigų, skiriamų šiems tikslams, ir pinigų, atiduodamų valstybei – gali ir turi būti diskutuojama. Tai svarstykime, tobulinkime, o ne griaukime. Tikrai nesu prieš miškų valdymo tobulinimą, bet tai turėtų būti daroma gerai apgalvojus, aiškiai įvardijus tikslus ir siekius. Dabar tik pasakyta, kad kai kurie miškininkai per ilgai dirba urėdais, kad vienos ar kitos urėdijos galbūt galėtų dirbti geriau ir kad galbūt per daug žmonių dirba administracinį darbą. Jeigu problemos tik tokios – labai keistas noras viską sugriauti. Kai pacientui sloga, niekas nepuola pjauti kojos, o miškams tvarkyti bandoma taikyti būtent tokį metodą. Jeigu viena ar kita urėdija, kaip teigiama, dirba nuostolingai, reikia konkrečiai išsiaiškinti, kodėl taip yra. Jeigu vienas ar kitas urėdijos vadovas ar darbuotojas dirba ilgą laiką, tai tikrai nėra blogis. Esminis klausimas, kaip jis dirba? Teigti, kad miškininku ar urėdu dirbančio žmogaus minusas yra jo ilga patirtis – absurdas, kvailystė ir paprasčiausia nepagarba žmonėms, ilgus metus atidavusiems miškų puoselėjimui. Didžiulis žingsnis skaidrumo link buvo sprendimas pardavinėti medieną tik per elektroninę sistemą, viešo aukciono būdu. Dabar nebenuvažiuosi pas urėdą ir nesusitarsi dėl kainos. Jeigu yra sumanymų, kaip toliau skaidrinti šį procesą – pirmyn. Jeigu vieną ar kitą urėdiją reikia naikinti sujungiant, stambinant jas – pirmyn, tačiau dėl kelių urėdijų, kurios galbūt valdo per mažai miškų, naikinti visą sistemą, man neatrodo rimta. Kol kas visai neaišku, kaip žadama vykdyti reformą, kokie bus jos kaštai, kokia planuojama nauda, kokią įtaką tai padarys tolesnei valstybinių miškų plėtrai, priežiūrai, infrastruktūros plėtimui ir t. t. Ekonominiai argumentai yra tikrai svarbūs, bet jie nėra vieninteliai. Turės išlikti vadovai, kurie dirbs vietoje. Jiems reikės ir darbo vietos, o ar pastatas vadinsis „urėdija“ ar pareigos skambės kitaip, jau antraeiliai dalykai. Jei reikia tobulinti valstybinių miškų valdymo sistemą, kuri ilgą laiką funkcionavo pakankamai gerai ir efektyviai, – darykime tai. Tik neišpilkime vaiko kartu su nešvariu vandeniu.

Stasys JOKŪBAITIS „ŪP“ korespondentas

Gedimino KAZLOVO nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.