Mišrieji ūkiai – pamiršta žemės ūkio ateitis?

Balų sistema be logikos

Daugeliui ūkininkų jau tapo įprasta, kad paramos projektai – tiek pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą (KPP), tiek pagal nacionalinius instrumentus – vertinami ne pagal ūkio gyvybingumą ar indėlį į regioną, o pagal formalius kriterijus. Mišrieji ūkiai pagal dabartinę sistemą dažnai laikomi „per mažai specializuotais“, „nepakankamai našiais“, jų veikla – „per daug komplikuota“, kad įtilptų į vertinimo schemą. Tokia logika diskriminuoja ūkius, kurie sąmoningai renkasi kompleksišką veiklos modelį, remdamiesi vietos ištekliais ir tradiciniais ciklais.

Ekologiniai ir socialiniai pranašumai – bet be pripažinimo

Tai ypač paradoksalu, nes būtent mišrieji ūkiai iš esmės atitinka visus tvarumo principus: palaiko dirvožemio derlingumą naudodami mėšlą, saugo pievas nuo užaugimo ir biologinės įvairovės nykimo, užtikrina didesnę pajamų šaltinių įvairovę ir yra atsparesni rinkos svyravimams. Jie remiasi šeimos darbu, perdirba žaliavas vietoje, palaiko trumpąsias tiekimo grandines. Tačiau šie privalumai dažnai lieka neįvertinti, nes paramos schemose dominuoja masto, intensyvumo ir specializacijos kriterijai. Jei tavo ūkis nesutelpa į šią dėžutę – lieki už borto.

Žaliojo kurso paradoksas

Europos Komisijos žaliasis kursas ir strategija „Nuo ūkio iki stalo“ deklaruoja siekius, kurie teoriškai artimi mišriesiems, smulkiesiems ūkiams. Kalbama apie trumpąsias tiekimo grandines, tvarų ūkininkavimą, pesticidų mažinimą, gyvūnų gerovę, dirvožemio apsaugą. Tačiau realybėje – ypač nacionaliniu lygmeniu – parama dažniausiai skiriama stambiems, vienos šakos ūkiams. ES biudžeto dalybos tebėra grindžiamos „pagal plotą“, „pagal gyvulių skaičių“, ir retai įvertina sisteminį ūkio poveikį tvarumui ar regionui. Žaliasis kursas, užuot gelbėjęs mišriuosius ūkius, tampa jų dusintoju.

Ką konkrečiai galima keisti?

Mišriųjų ūkių sąvoka nėra nauja – ji įtvirtinta ir statistiniuose (EVRK), ir teisiniuose dokumentuose, tačiau iki šiol nėra nuosekliai taikoma paramos vertinimo kriterijuose. Todėl siūlau keletą konkrečių veiksmų, kurie padėtų tai pakeisti:

Aiškesnis mišriojo ūkio vertinimas paramos schemose. Nors sąvoka egzistuoja, reikia ją pritaikyti praktikoje – kaip savarankišką vertinimo kategoriją, su aiškiai apibrėžtais kriterijais. Vietoj paramos tik specializuotiems ūkiams reikia pereiti prie integruoto požiūrio, kuriame įvairovė laikoma privalumu, o ne trūkumu.

Papildomi balai už įvairovę. Paramos vertinimo sistemose turi atsirasti balai už augalininkystės ir gyvulininkystės derinimą, perdirbimą ūkyje, ekosistemines paslaugas ir žiedinės ekonomikos kūrimą. Mišrieji ūkiai turėtų būti skatinami už indėlį į agroekologinę pusiausvyrą, socialinį stabilumą ir lankstumą.

Investicinės priemonės mišriesiems ūkiams. Reikia kurti specialias priemones mažiems mišriesiems ūkiams: investicijos į technologijas, perdirbimą, trumpąsias tiekimo grandines, su mažesnėmis administracinėmis naštomis.

Parama užimtumui kaime. Kadangi mišrieji ūkiai remiasi šeimos darbu ir kuria ilgalaikes darbo vietas, parama turėtų būti susieta ne tik su gamybos apimtimi, bet ir su socialiniu poveikiu – užimtumu, vietos bendruomenių gyvybingumu.

Bendradarbiavimo skatinimas. Valstybė turėtų remti bendras iniciatyvas tarp mišriųjų ūkių – perdirbimo, logistikos, realizacijos kooperatyvus ar socialinio verslo modelius. Reikia mažinti jiems taikomus perteklinius reikalavimus.

Žinių ir mokymų sistemos. Būtina inicijuoti, finansuoti ir vykdyti mokslinius tyrimus, kuriuose visapusiškai lyginamos ir vertinamos įvairios ūkių specializacijos, stiprinti praktinius mokymus ir konsultacijas mišriųjų ūkių savininkams: apie agroekologiją, rinkodarą, ūkinės veiklos integravimą, tvarumo reikalavimų įgyvendinimą be perteklinės biurokratijos.

Ne tik žemės ūkio, bet ir valstybės vizijos klausimas

Tai ne tik žemės ūkio reforma. Sprendžiamas esminis klausimas: kokią Lietuvą kuriame? Ar tai bus regionai, iš kurių liks tik suarti laukai, pievos be gyvulių ir kelių kartų ūkininkų pamirštas kraštas, ar gyvi kaimai, kuriuose augs tiek javai, tiek gyvuliai, tiek vaikai? Mišrieji ūkiai –
tai ne niša. Tai buvęs Lietuvos žemės ūkio stuburas, kuris gali juo tapti dar kartą, jei tik bus remiamas ne ideologizuotas „žaliasis kursas“, o realus tvarumas, grįstas dirvos, kraštovaizdžio ir žmogaus santykiu su žeme.

Laikas ne tik pripažinti mišriuosius ūkius, bet ir remti juos taip, kad jie išliktų. Ne simboliškai – „uždėdami balą“, bet strategiškai – padarydami jų egzistenciją racionaliu, ekonomiškai tvariu ir socialiai prasmingu pasirinkimu. Tik tada nebereikės ūkininkų protestų, nes kaimas pradės atsigauti.

Dr. Romualdas ZEMECKIS

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.