Mišrusis ūkis – nauja tai, kas sena

Natūralus ciklas

Žemės ūkio subjektų registrų skyriaus duomenimis, Lietuvoje praėjusiais metais buvo registruoti 87 837 ūkininkų ūkiai. Daugiausia ūkių įregistruota Vilniaus, Kauno ir Utenos apskrityse, mažiausia – Telšių, Alytaus ir Šiaulių apskrityse. Pateikti 2024 m. sausio 1 d. duomenys byloja, kad 55 proc. mūsų šalies ūkių buvo plėtojamas mišrusis žemės ūkis, 36 proc. – augalininkystė, 9 proc. – gyvulininkystė, 0,2 proc. – alternatyvi žemės ūkiui veikla, 0,25 proc. – miškininkystė, 0,25 proc. – žemės ūkiui būdingų paslaugų veikla, 0,11 proc. – žuvininkystė. Kaip teigia mišriųjų ūkių savininkai, esamoje geopolitinėje situacijoje darosi vis sudėtingiau prognozuoti grūdų supirkimo kainas ir planuoti savo ūkių veiklą. Ūkininkams nerimą kelia augantys energetikos kaštai, dažnėjantys ekstremalūs gamtos reiškiniai, griežtėjantys aplinkosaugos reikalavimai. Todėl šiandienos realijose mišriojo ūkio išlaikymas jiems užtikrina stabilumą. Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) pirmininkė Renata Vilimienė atkreipė dėmesį į madingą sąvoką – uždaras ratas, kuris mišriajame ūkyje užtikrina natūralų gamtos ciklą. Tai – augalai, gyvūnai ir jų mėšlas, kuris natūraliai maitina dirvą, mažindamas cheminių preparatų poreikį. „Žvelgiant iš aplinkosauginės pusės, mišrieji ūkiai, ypač tie, kurie dirba naudodami pažangiausias technologijas, naudoja mažiau cheminių preparatų. Taigi visa tai, kas užauginama ūkyje, jame ir pasilieka“, – akcentavo LVPŪA vadovė.

Išsaugo stabilumą

R. Vilimienė kaip vieną iš privalumų paminėjo tai, kad mišrieji ūkiai išsaugo savo finansinį stabilumą. Ji pateikė keletą ūkininkavimo pavyzdžių. „Ūkininkai, kurie užsiima gyvulininkyste, bet neaugina grūdinių kultūrų, grūdus perka. Todėl jų sąnaudos yra didesnės nei mišriųjų ūkių. Mišriųjų ūkių šeimininkai, kai sezonas būna geras, grūdų užaugina ne tik savo gyvuliams, bet dalį jų ir parduoda. Parduodami grūdus ūkininkai gauna papildomų pajamų į bendrą ūkio biudžetą. Svarbiausia, kad mišriajame ūkyje gyvuliai šeriami tuo, kas užauginama ūkyje. Čia – didelis pliusas, nes grūdai būna geresnės kokybės ir jų savikaina mažesnė. Todėl mišriajame pieno ūkyje ir 1 l pieno savikaina tampa mažesnė“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino LVPŪA vadovė.

Ji minėjo, kad didelę pridėtinę vertę mišrieji ūkiai gauna ir iš kokybiškų žolynų, todėl juos būtina sutvarkyti. „Papasakosiu savo patirtį. Mes buvime tie ūkininkai, kurie praėjome visus kelius. Mes bandėme ir sėti, ir nesėti žolynų. Bandėme juos sėti ir pigiau – ne arti jų, bet įsėti. Darėme visokių eksperimentų, bet priėjome prie išvados, kad, norint turėti kokybiškų pašarų, turime su žolynais elgtis taip, kaip priklauso. Mišriesiems ūkiams įrengti ir pasėti žolynus yra lengviau, nes jie turi visą reikiamą techniką. Kai ūkis yra mišrusis, jis yra 100 proc. ir stabilesnis, ir nuostolių patiria mažiau. Žinoma, aš kalbu apie normalų laikotarpį, kai grūdinės kultūros gerai uždera, apie optimistinį variantą“, – pažymėjo R. Vilimienė.

Ūkininkė pastebėjo, kad pašarų kokybė priklauso ir nuo žolynų tręšimo. Mišriųjų ūkių savininkai žolynus dažniausiai tręšia srutomis. „Tam, kad gyvuliams pateiktume kokybišką pašarų racioną, visada pašarus tirdavome. Liucerna savyje natūraliai turi turėti 18 proc. baltymingumo. Netręštoje pievoje užaugusi liucerna yra vos 12 proc. baltymingumo. Todėl, jei pašaruose trūks baltymų, reikės pirkti priedus“, – aiškino ŪP pašnekovė.

Priėmė sprendimą

Apie tai, kad žemdirbiams nereikia susigundyti vien augalininkyste, kalbėjo ir Jonavos r. ūkininkaujantis Rimantas Kubiliūnas. Mūsų šalies mokslininkai taip pat pastebėjo, kad dėl karo Ukrainoje – vienoje svarbiausių pasaulio grūdų tiekėjų – trūkinėjančių maisto tiekimo grandinių, taip pat augančių iškastinio kuro kainų, ūkininkams būtina naujai įvertinti žemės ūkio reikšmę. „Neretai ūkininkai, siekdami greitesnio pelno, savo laukus skuba apsėti vien javais ir rapsais. Aš taip pat ilgą laiką kartu su seserimi puoselėjau augalininkystę – 330 ha plote auginau grūdines kultūras. Tačiau supratau, kad dalyje laukų, kuriuos sudarė apie 60 ha kalvoti sklypai, šia veikla užsiimti neverta. Ten auginamų kviečių derlingumas siekdavo 4 t/ha, o geresnėse dirvose – 6–7 t/ha“, – ūkininkavimo pradžią prisiminė redakcijos pašnekovas.

Darbštus ūkininkas, įvertinęs ekonominę ūkio situaciją, ilgai nesvarstė, priėmė sprendimą įkurti mišrųjį ūkį ir auginti mėsinius galvijus. Įkūręs mišrųjį ūkį, pašarus gyvuliams R. Kubiliūnas ėmė auginti kalvotuose sklypuose, o gyvulių mėšlą naudojo žolynams tręšti. Jis pastebėjo, kad mėšlu patręšta žemė yra visiškai kitokios struktūros, ją tapo daug lengviau dirbti. „Kai ūkyje buvo puoselėjama tik augalininkystė, jame būdavo sunaudojama 200 kg/ha kompleksinių trąšų. Visiems ūkio laukams kasmet prireikdavo apie 60 t trąšų. Dabar jų reikia gerokai mažiau. Ateityje jų kiekį dar labiau mažinsime, nes tręšime organinėmis trąšomis“, – tvirtino vyras.

Turi ateitį

Norėdamas, kad mišrusis ūkis atseikėtų dar didesnę pridėtinę vertę, R. Kubiliūnas ėmė domėtis aukštos kokybės sėtiniais žolynais. Darbštus vyras, ieškodamas naujų ir racionalių sprendimų, ėmė bendradarbiauti su Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkais.

VDU ŽŪA Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų katedros docentas dr. Evaldas Klimas pažymėjo, kad visose civilizuotose šalyse žemės ūkis laikosi ant dviejų ramsčių – augalininkystės ir gyvulininkystės, todėl, jo nuomone, tik mišrusis ūkis turi ateitį. „Kiekvienos šalies didžiausi turtai yra jos žemė, jos žmonės ir vanduo. Mūsų žmonės nuo seno yra įpratę mylėti, dirbti ir tausoti žemę. Todėl jiems svarbu vertinti kiekvieną žemės lopinėlį. Kalbant apie žolės reikšmę šiandieniame žemės ūkyje ir žmonių gyvenime, jos pervertinti neįmanoma. Žolynai atlieka kelias labai svarbias funkcijas: tiesioginę – ūkinę gamybinę, t. y. žalienos teikia žaliąją masę – pašarus visiems šalyje auginamiems gyvuliams, o konservuoti pašarai gali būti paklausūs pasaulinėje rinkoje. Žolė taip pat gerina dirvožemį“, – aiškino E. Klimas.

Mokslininkas prisipažino dažnai girdintis klausimų, kodėl žolė yra pranašesnė prieš kitus augalus? Pasak dr. E. Klimo, atsakymas į šį klausimą yra ganėtinai paprastas – mūsų šalies gamtinės, klimatinės sąlygos idealiai tinka žolei. Praktiškai bet kokioje augavietėje, bet kokiame dirvožemyje gali augti vienokios ar kitokios žolės. Ir tai suteikia joms pranašumą prieš kitus augalus. Antrasis pranašumas – daugiamečių žolių vegetacija vyksta nuolatos. Daugiametės žolės ilgai vegetuoja, turi gausią šaknų sistemą, t. y. kaupia daug organinės medžiagos, konservuoja dirvožemyje organinę anglį, o ankštinės žolės fiksuoja ir biologinį azotą, kuris yra ypač unikalus dalykas.

Puikios galimybės veikti

„Šiuolaikinė augalininkystė Lietuvoje yra išvystyta iki aukšto, europinio lygio, o gyvulininkystė – 3–4 kartus mažesnių apimčių, negu yra jos potencialas. Nereikėtų stebėtis, kad generuoti daug pajamų iš 1 ha, parduodant grūdus kaip žaliavą, nekuriant didesnės pridėtinės vertės, tikrai nėra gerų galimybių. Todėl šiandienėje sudėtingoje situacijoje galima pastebėti, kad šalis, turėdama didelį potencialą, jo tiesiog neišnaudoja. Nesinori sakyti, kad tai yra aplaidumas, bet taip yra. Tad atsiveria puikios galimybės veikti – reikia pradėti galvoti, kaip išnaudoti žalienų potencialą“, – teigė VDU ŽŪA Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų katedros docentas.

Anot ŪP pašnekovo, yra suskaičiuota, kad iš daugiamečių žolių 1 ha užauginama per metus biomasė energetine verte gali prilygti 8–9 t grūdų. „Visiems, kurie nori uždirbti, priminsiu, kad iš labai produktyvaus žolyno, pagaminus labai kokybiškų pašarų, iš karvių galima melžti apie 8 tūkst. l pieno, o jautukai gali priaugti 1,6–2 kg priesvorio per parą“, – pažymėjo E. Klimas.

Autorės, redakcijos nuotraukos

Projektą „Klimato kaitos įtaka Lietuvos žemės ūkiui“ iš dalies finansuoja