Mitais galima tikėti ir netikėti

Pavyzdžiui, daug kalbėta apie Maisto tarybą, kaip apie instrumentą, kuris esą galėtų reguliuoti kainas. Tai nėra tiesa. Pagal galiojančius įstatymus nei gamintojai, nei perdirbėjai, nei prekybininkai net negali tarpusavyje tartis dėl kainų – tokie susitarimai būtų laikomi karteliniais ir už juos griežtai baudžiama. Todėl Maisto tarybos vaidmuo iš esmės yra visai kitoks – analizuoti rinkos tendencijas, stebėti kainų pokyčius ir ieškoti priežasčių, kodėl kainos kyla arba krenta.

Galutinę maisto kainą lemia ne tik žaliavų kaina, energijos ar darbo sąnaudos. Didelę įtaką turi ir įvairūs papildomi reikalavimai bei mokesčiai. Kartais kiekvienas jų atskirai atrodo nedidelis, tačiau per visą grandinę susidaro reikšminga galutinės kainos dalis. Prie to prisideda ir aplinkosauginiai reikalavimai, ir įvairūs nauji mokesčiai. Dar vienas svarbus veiksnys – pridėtinės vertės mokesčių (PVM) politika. Didžioji dalis ES valstybių narių maisto produktams taiko lengvatinius PVM tarifus. Lietuvoje standartinis 21 proc. tarifas taikomas daugumai maisto produktų. Todėl lyginti su kaimyninių valstybių, pavyzdžiui, Lenkijos, maisto kainomis dažnai tampa net nekorektiška, nes skiriasi pati mokestinė bazė.

Panaši situacija ir su degalais. Degalų akcizai Lietuvoje daro akivaizdžią įtaką kainai. Kai naftos kaina kyla, akcizo dalis tampa dar labiau matoma. Dėl to degalai Lietuvoje gali būti 30–40 ct brangesni nei kai kuriose kaimyninėse šalyse, o tai tiesiogiai veikia ir transportavimo bei maisto kainas.

Tačiau svarbu suprasti vieną dalyką – valstybė turi instrumentų veikti rinką net ir tiesiogiai nereguliuodama kainų. Vienas iš tokių instrumentų yra valstybės, kaip pirkėjo, vaidmuo. Valstybė pati yra didžiulis klientas ir gali per savo pirkimus daryti realią įtaką rinkai. Labai geras pavyzdys būtų nacionalinio maisto rezervo kūrimas. Tokie rezervai reikalingi ne tik ekonominiam stabilumui, bet ir nacionaliniam saugumui. Valstybė galėtų aktyviau naudoti šį instrumentą tada, kai krenta žaliavų kainos. Pavyzdžiui, kai smarkiai krenta žalio pieno supirkimo kainos, valstybė galėtų sudaryti sutartis su perdirbėjais dėl pieno miltų ar sviesto gamybos į valstybės rezervą. Tačiau svarbi sąlyga būtų tokia – žaliava perkama rinkos kaina iš kooperatyvų ar mažesnių gamintojų. Tai iš karto siųstų signalą rinkai ir padėtų išvengti situacijų, kai kooperatyvams pieno kaina numušama dirbtinai.

Panaši logika galėtų būti taikoma ir mėsos sektoriuje. Valstybė galėtų dalį produkcijos pirkti rezervui, pavyzdžiui, konservų gamybai ar kitiems ilgalaikio saugojimo produktams. Tai padėtų stabilizuoti rinką ir kartu užtikrintų valstybės atsargas.

Dar vienas labai svarbus instrumentas yra viešieji pirkimai. Valstybė kasmet nuperka milžiniškus kiekius maisto mokykloms, ligoninėms, kariuomenei ir kitoms institucijoms. Artimiausiais metais Lietuvoje didės ir kariuomenės poreikiai – čia dislokuojama Vokietijos brigada, didėja NATO pajėgos. Tai galėtų tapti labai svarbiu postūmiu vietos gamintojams ir kooperatyvams.

Kai atsiranda didesni stabilūs užsakymai, atsiranda ir ekonominis pagrindas investuoti į efektyvesnes gamybos linijas, modernesnes skerdyklas ar perdirbimo įmones. O masto ekonomika ilgainiui leidžia mažinti ir savikainą. Puikus pavyzdys šiandien yra Lenkija. Ten pastatytos didžiulės modernios skerdyklos, kurios gali pasiūlyti konkurencingesnes kainas ir net perka gyvulius brangiau nei kai kurios Lietuvos įmonės. Ir paradoksalu – dalis tos produkcijos vėliau sugrįžta į Lietuvą jau kaip galutinis produktas. Todėl investicijų ir kooperacijos klausimas tampa esminiu. Deja, realybė tokia, kad modernizavimo programos dažnai būna per mažos. Kai kalbame apie rimtas perdirbimo investicijas, kalbame apie 50 mln. Eur ar daugiau projektus, o paramos intensyvumas siekia tik kelis milijonus. Tai yra lašas jūroje.

Kartais diskusijose iškyla ir vadinamasis Ispanijos modelis – įstatymas, draudžiantis supirkti žaliavas pigiau nei jų savikaina. Tačiau šis klausimas labai sudėtingas. Ūkių savikaina labai skiriasi – modernizuotas ūkis gali turėti dideles amortizacijos sąnaudas, o mažesnis ūkis dažnai net neįskaičiuoja savo darbo laiko. Todėl nustatyti vieną visiems tinkantį savikainos rodiklį yra labai sudėtinga. Dėl to ši diskusija tikriausiai bus ilga ir sudėtinga.

Tačiau yra sprendimų, kuriuos galima pradėti įgyvendinti jau dabar. Vienas iš jų – aktyvesnis nacionalinio maisto rezervo kūrimas. Kitas – didesnė kooperacija ir investicijos į efektyvų perdirbimą. Jeigu Lietuva sugebės sustiprinti kooperatinį perdirbimo modelį, kaip yra daugelyje Vakarų Europos šalių, tuomet ir vartotojai daug aiškiau jaus rinkos tendencijas – kainos kils ir kris pagal realią rinkos situaciją, o ne pagal atskirų grandžių disbalansą.

ŽŪK „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas MACIULEVIČIUS

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.