Mokėjo, kad kiaulių neaugintų, o ar mokės, kad jas vėl augintų?

Šūkis „Rinkis prekę lietuvišką“ puikiai tinka kalbant apie žemės ūkio produktus. Būdami ne itin patiklūs lietuviai labiau nei atvežtiniais pasitiki lietuviškais obuoliais, kopūstais ar kiaušiniais. Ne išimtis ir mėsa ar jos gaminiai. Šaltuoju metų laiku paklausiausia yra kiauliena. Ypač lašiniai. Saikingai juos vartoti, pagardinant česnakais ar svogūnais, rekomenduoja ir medikai.

Ieško lietuviškos kiaulienos

Nuėjęs į prekybos centrų mėsos skyrių visada rasi lenkiškos, ispaniškos, belgiškos ar dar iš kažkur atvežtos kiaulienos. Lietuvoje augintų kriuksių mėsos reikia paieškoti. Čia pagelbsti ūkininkų turgeliai ar socialiniai tinklai. Juose yra ne viena paskyra, kurioje galima rasti, ko reikia. Tiesa, kainos didokos, akcijų beveik nėra, bet ūkininkai, sąžiningai auginantys kiaules ir skaniai sūdantys, išrūkantys ar kaip kitaip paruošiantys kiaulienos gaminius, nesiskundžia. Norintieji įsigyti jų ūkio produkcijos stoja į virtualią eilę. Tik mūsų šalyje kiaulių auginantojai daug uždirbti negali tikėtis. Už gyvų kiaulių kilogramą supirkėjai moka 93–94 ct, o užauginimas kainuoja 1–1,02 Eur. Parduodant skerdieną iš ūkio galima gauti apie 3 Eur/kg. Jei kam nors norisi nugarinės be kaulo, teks paieškoti 6 Eur. O jei tingisi pačiam gaminti, pavyzdžiui, kepta kiaulienos šoninė kainuos 9 Eur.

Formulė, kad apsimokėtų

Nedideliame ūkyje, įsteigtame netoli sostinės, jau 20 metų gyvulininkyste užsiimanti Birutė Kazlauskaitė tikino, kad laikant karves apsimoka turėti ir kiaulių. „Visada laikau keletą kiaulių. Joms atitenka išrūgos, pasukos, visos virtuvės atliekos. Turėjau ir motininių. Parduoti paršelius – visada apsimoka. Turiu nuolatinių klientų, kurie iškart perka visą ar pusę bekono, nesidera. Parduodu ir rūkytus ar sūdytus kiaulienos gaminius. Jų užtenka ne visiems norintiesiems. Nuolatiniai pirkėjai atvažiuoja į ūkį, pasižiūri, ar tikrai auginu kiaules, mat nori būti garantuoti, kad perka tikrą kaimišką kiaulieną, gyvuliai nešeriami modifikuotomis sojomis“, – sakė ūkininkė.

Anot jos, jei negali valgyti kokybiškos mėsos, geriau jos išvis nevalgyti. „Bėda ta, kad laikančiųjų iki dešimties ar daugiau kriuksių jau beveik neliko. Kažkada kaime vos ne kiekviename tvarte buvo kiaulių. Formulė, kad laikyti apsimokėtų, paprasta: viena kiaulė sau, kita už pašarus, trečia – skirta parduoti. Tokiu atveju verta rytą vakarą minti taką į tvartą“, – aiškino pašnekovė. Ji abejojo, ar šiek tiek sušvelninus veterinarinius reikalavimus atsirastų daugiau smulkiųjų kiaulių augintojų.

Paprasta matematika

Tačiau tikrai ne smulkieji kiaulių augintojai lemia Lietuvos vartotojams išauginamos kiaulienos kiekį. Apie tai, kad padėtis kiaulininkystės sektoriuje nepavydėtina, prieš metus kalbėjo Lietuvos veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų asociacijos (LVKAGA) pirmininkas, ŽŪB „Gražionių bekonas“ direktorius Edmundas Adomavičius. Sudėtingą kiaulininkystės sektoriaus padėtį E. Adomavičius pristatė Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidiumui. Ar po metų kas nors pasikeitė į gerąją pusę? „Praktiškai ne. Šiuo metu Lietuvoje laikomos 555 206 kiaulės. 37 laikytojai turi bandas, kuriose laikoma 515 812 kiaulių. Matematika paprasta – tik 40 tūkst. su trupučiu kiaulių laikoma smulkiųjų augintojų ūkiuose. Šalies skerdyklose paskersta apie 800 tūkst. lietuviškų ir šiek tiek daugiau kaip 66 tūkst. importuotų (latviškų, estiškų) kiaulių. Taigi išauginama beveik 63 tūkst. t kiaulienos, gyventojui per metus tenka apie 22 kg, o deklaruojama, kad suvalgome po 44 kg. Tiesa ta, kad apie pusę mums reikalingos kiaulienos įsivežame“, – tvirtino pašnekovas.

Pasuko kitu keliu

Panevėžio rajone, Bernotuose, kažkada valdęs modernią kiaulių fermą ir dėl kilusio gaisro netekęs to, ką sunkiai kūrė, ūkininkas Arūnas Čimolonskas jau nesvarsto galimybės grįžti prie to, ką mokėjo labai gerai – auginti kiaules. „Mažai vilčių, jog investuotos lėšos atsipirks, – kalbėjo ūkininkas. – Investuoti į šiuolaikišką kiaulių auginimo fermą, kai tokios supirkimo kainos, būtų neprotinga.“ Jis pasuko kitu keliu. Perka mūsų šalies ūkiuose užaugintas kiaules, skerdžia ir užsiima mėsos produktų gamyba. Visada švieži ir kokybiški gaminiai buvo pastebėti ir įvertinti. Šviežios mėsos vyniotiniai, rūkytos dešros, kumpiai, koldūnai ir kiti gaminiai iš Čimolonskų ūkio keliauja į didžiuosius šalies miestus.

„Skaudu matyti, kokioje padėtyje dabar atsidūrė kiaulininkystės ūkiai. Jei ir toliau taip bus, greitai užteks rankų pirštų, kad suskaičiuotume kiaulių augintojus“, – prognozavo ūkininkas.

Kova be taisyklių

Pasak E. Adomavičiaus, dabar kiaulininkystė – tarsi kovos be taisyklių ringas. „2007 m. pašarai kainavo 202–217 Eur/t, o dabar kaina peržengė 250 Eur/t ribą. Ypač pabrango baltyminiai pašarai. Sojų kaina šoktelėjo iki 500 Eur/t, nors 2019 m. kainavo 353 Eur/t. Paršiukams skirti pašarai beveik dvigubai brangesni, o supirkimo kaina liko ta pati – mažiau nei 1 Eur/kg gyvojo svorio, – skaičiavo E. Adomavičius. – XXI a. kiaulininkystę ištiko trys rimtos bėdos: 2007–2008 m. ekonominė krizė, afrikinis kiaulių maras (AKM), dabartinė pandemija. Labai sunku kovoti, kai atsiduri ringe, kuriame negalioja jokios taisyklės.“

Asociacijos vadovas priminė, kad nuo sukergimo iki to laiko, kol užauga bekonas, praeina 10 mėnesių. Šio proceso niekaip nepaspartinsi. „Vartotojai nori, kad būtų daugiau raumens. Selekcininkai ne vienus metus dirbo, kad pasiektų 50–60 proc. raumeningumą 1 kg kiaulienos. Teigta, kad lašiniai sveikatai nenaudingi, o dabar kalbama priešingai. Tad ne tik rinkos, bet ir vartotojų skonis kelia iššūkių“, – teigė jis.

Neįmanoma misija

LVKAGA pirmininkas, kalbėdamas apie galimybes Lietuvoje auginti daugiau kiaulių, teigė abejojantis, ar taip atsitiks. Anot jo, rengti projektą ir pastatyti fermą, kurioje būtų laikoma daugiau kaip 300 sąlyginių gyvulių, – neįmanoma misija. „Tokiu atveju reikėtų turėti ne mažiau kaip 200 ha teritoriją ir statyti kur nors pamiškėje. Kokybiškos kiaulienos norima, tačiau iš fermų sklindantis kvapas kelia pasipiktinimą. Dar būtų galima svarstyti, ar laikyti iki 300 sąlyginių gyvulių, tačiau nėra garantijų, kad rinka bus stabili“, – svarstė E. Adomavičius.

Jis sakė atidžiai sekantis, kokią paramą verslui žada naujoji valdžia, bet konkretumo kol kas pasigendantis. Esą kol kas Žemės ūkio ministerijoje (ŽŪM) rūpinamasi, kaip tvarkyti mėšlą, tačiau nieko nekalbama, ką daryti, kad žemdirbys iš vieno hektaro uždirbtų daugiau. Daugiausia, ką gali padaryti valdžia, anot E. Adomavičiaus, – paremti smulkiuosius augintojus. Pavyzdžiui, kompensuoti paršelių įsigijimą.

„Tuomet mes galėtume sudaryti sutartis ir, žinodami, kiek bus iš mūsų fermos perkama paršelių, planuoti prieauglį. Beje, mūsų paršeliai kainuoja ne 100 ir 120 Eur, o 65–68 Eur, – tikino pašnekovas. – Laikyti paršavedes – sudėtingesnis užsiėmimas, būtų paprasčiau laikyti kelis šimtus kiaulių ir, turint savo gamybines patalpas, užsiimti mėsos perdirbimu.“ Kažkada, pasak E. Adomavičiaus, valstybė mokėjo, kad žmonės neaugintų kiaulių, tad dabar galėtų mokėti, kad augintų.

Laukti nėra kada

Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Kazys Starkevičius ūkininkauja, tad puikiai žino, su kokiais iššūkiais susiduria žemdirbiai. Būdamas žemės ūkio ministru, jis pasiekė, kad parama galėtų naudotis ne tik stambieji, bet ir smulkesni ūkininkai. K. Starkevičiaus tvarte – mėsiniai galvijai ir keletas genofondinių Lietuvos baltųjų kiaulių, kurias augina savo reikmėms. Jis, kaip ir E. Adomavičius, mano, kad būtų tikslinga palaikyti nedidelius ūkius, kurių savininkai ryžtųsi auginti nedideles kiaulių bandas.

„Jei atsirastų galimybių kompensuoti paršelių įsigijimą, atslūgus AKM ir esant mažesniems veterinarinės saugos reikalavimams, tikėtina, kad atsirastų ūkininkų, kurie norėtų auginti kiaules, – svarstė pašnekovas. – Kita paskata būtų kooperuotis, dalyvauti trumposios grandinės schemoje ir naudotis ES parama.“ Pasak politiko, laukti 100 „įsibėgėjimo“ dienų nėra kada. ŽŪM turi kuo greičiau imtis darbo, kurti programą, kaip šiuo sunkiu metu palaikyti žemdirbius. „Jei nieko nebus daroma, kiaules, kaip ir karves, galėsime pamiršti. Tiek, kiek dabar užauginame, – mažai, reikėtų apie 1 mln. kiaulių. Pasirūpinti, kad turėtume švarių zonų, tikrai galime. Valgytojų dar turime, tereikia pasistengti, kad produkcija juos pasiektų.“

2020 m. rudenį Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) paskelbė, kad biologinės saugos reikalavimai sušvelninami ir mažinama kiaulių augintojams tenkanti administracinė našta, nes gerėja AKM situacija. Praėjusiais metais Lietuvoje nustatyti tik 3 AKM protrūkiai kiaulių laikymo vietose, 2019 m. jų buvo 19. Svarbiausi pakeitimai bus taikomi nedideliems ūkiams. Įsigaliojus naujosioms taisyklėms, visi kiaulių laikytojai, kurių ūkiai atitiks biologinio saugumo reikalavimus, kuriuose bus atlikti AKM tyrimai, galės auginti kiaules prekybos tikslais. Pagal nuo šių metų įsigaliojusius naujus biologinio saugumo reikalavimus visi Lietuvoje esantys kiaulių ūkiai suskirstyti į 3 grupes: ūkius, kur laikoma viena paršavedė ir iki 10 penimų kiaulių, ūkius, laikančius iki 5 paršavedžių ir iki 100 kiaulių, ir ūkius, kur laikoma daugiau kiaulių ir paršavedžių. Pagrindinis palengvinimas pirmoms dviem grupėms – nėra reikalavimo turėti dušą kiaulių laikymo vietoje. Baziniai biologinės saugos reikalavimai išlieka. Iš mažiausios kiaulių augintojų grupės reikalaujama, kad teritorijoje, kur laikomos kiaulės, nebūtų sąlygų veistis graužikams, ji turi būti aptverta, kad negalėtų patekti pašaliniai asmenys ar laukiniai gyvūnai. Prieš įeinant į kiaulių laikymo patalpas visiems jų laikytojams privalu persivilkti drabužius ir persiauti avalynę, nešerti kiaulių maisto atliekomis, grybų ar uogų valymo likučiais, termiškai neapdorotu pašaru. Prie įėjimo privalo būti įrengti dezinfekciniai kilimėliai ir kt. Atsirado nauja prievolė – kiaules saugoti nuo kraujasiurbių vabzdžių. Vilniaus universiteto mokslininkai nustatė, kad skraidantys kraujasiurbiai vabzdžiai taip pat gali pernešti AKM virusą. Todėl nuo kovo 1 d. iki lapkričio 31 d. ant tvartų langų turės būti įrengti apsauginiai tinkleliai.

ŽŪIKVC Ūkinių gyvūnų registro 2019 m. sausio 1 d. duomenimis, Lietuvoje buvo registruota 566,3 tūkst. kiaulių ir per 13 tūkst. kiaulių laikytojų. Nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. kiaulių skaičius padidėjo 14 tūkst., arba 2,5 proc. Per šį laikotarpį vidutinis kiaulių bandos dydis ūgtelėjo 55,9 proc. – nuo 27,6 iki 43 kiaulių. Daugiausia kiaulių (apie 220 tūkst.) registruota Pakruojo rajone. ŽŪIKVC duomenimis, 90,5 proc. kiaulių auginama ūkiuose, laikančiuose daugiau nei 1 000 kiaulių. Tokie ūkiai sudaro vos 0,3 proc. visų kiaulių augintojų. Ūkiai, kuriuose laikoma 1–10 kiaulių, sudaro 97,3 proc. 2020 m. spalio 1 d. Lietuvoje buvo auginama beveik 544 tūkst. kiaulių, jas laikė 8261 augintojas.

Nijolė BARONIENĖ

ŪP korespondentė

123rf nuotrauka

2021-01-16