Pradžia buvo daug žadanti
Buvo metas, kai Trakų r., Gojaus k. gyvenanti žinoma keramikė D. Penkinski norintiems pasistatyti pigų namą patardavo nelįsti bankams į kišenę. Ji rengdavo molio ir šiaudų namų statybos seminarus savo su vyru Jurgiu pastatytame name.
Maždaug 50 kv. m karkasinį namą su molio ir šiaudų užpildu D. Penkinski pasistatė pigiai. Naudojo nebrangią medieną – karkasą darė iš nužievintų plonrąsčių. Šiaudų, pjuvenų, molio gavo pusvelčiui. Iš pradžių statė vienui viena. Sunkesniems darbams pasitelkė pažįstamų. Paskui prisidėjo ir iš Izraelio į Lietuvą gyventi atvykęs J. Penkinskis.
Kodėl iš pradžių triūsė viena? Penkias dukras (Indrę, Aurėją, Deimą, Gaudilę, Liauksminę) užauginusi moteris kadaise išsituokė su vyru ir nutarė kurti gyvenimą su jaunystės meile J. Penkinskiu. Juos dar visai jaunus likimas buvo išskyręs, nes Jurgio šeima emigravo į Izraelį, ir ilgiems dešimtmečiams tarp jų nusileido geležinė SSRS uždanga. Jie susitiko ir nutarė nesiskirti tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę.
Tad, kol J. Penkinskis Izraelyje tvarkė turtinius reikalus ir vykimui į Lietuvą būtinus formalumus, D. Penkinski, įgijusi sklypą Gojaus k. ir išliejusi pamatus, 2007 m. pavasarį ėmė lipdyti lizdelį. Ruošiant molio, smėlio ir šiaudų mišinį, labai padėjo keramikės nuojauta, nes tuo metu instrukcijų, kaip statomi tokie namai, nebuvo. Nakvodavo statybvietėje, tik kelios sienos buvo palipdytos – nei stogo, nei durų ar langų. Buvo baisu, ypač – naktimis, nes sklypą supo miškai, jis buvo toliau nuo kaimo. Kai įsigijo šuniuką, tapo ramiau.
Kai J. Penkinskiui pagaliau pavyko pasiekti Lietuvą, namas stovėjo, o jame buvo net kaminas ir krosnelė. Jurgis, kuris Lietuvoje buvo baigęs meno mokyklą, o Izraelyje – meno koledžą ir tapęs dailės mokytoju bei landšafto dizaineriu, ne tik padėjo tobulinti statinį. Jiedu įsigijo avelių škudžių. D. Penkinski buvo viena iš šių senovės baltų avelių populiacijos atgaivinimo entuziasčių mūsų šalyje.
Vyko seminarai, aplink kūrėsi bendraminčiai
Gojaus k. šiandien iškilę keletas molio ir šiaudų statinių. Penkinskių planuose buvo ištisa ekologiškų ir nebrangių namų gyvenvietė iš vietinių žaliavų. Greta įsikūrė D. Penkinski dukra Indrė su vyru teisininku, visuomenininku Ramūnu Aušrotu. „Gerai, kad dukters Indrės šeima spėjo savo pastatytą namą įteisinti prieš kelerius metus, kai teisės aktai dar nebuvo taip sugriežtinti. Žentas namą statė pats su šeima, juos, kaip ir mane, labai viliojo galimybė gyventi gryname ore, gamtos apsuptyje, čia auginti vaikus. Tad netoli nuo mūsų yra antras molinukas, už jo išaugo poilsio, edukacinis namelis... Bet tai ir viskas... Sugriežtinus įstatymus, paaiškėjo, kad įteisinti panašių namų, kaip mūsų, žmonėms nebebus galima“, – apgailestavo D. Penkinski.
Anot jos, kitas žentas stato namą iš kanapių. Ji internete, socialiniuose tinkluose matė skelbimų, kad tokių namų statoma ir pardavimui, tačiau neįsivaizduoja, kaip žmonės juos registruos ir kaip parduos. Mat visi namai, kuriems statybos leidimas išduotas po 2000 m., privalo atitikti aukščiausią A++ energinio naudingumo klasę. Pasak D. Penkinski, nepaisant to, kad šie iš vietinių žaliavų pastatyti namai yra šilti, komfortiški ir sveiki gyventi, įstatymai sukurti taip, kad žmogui nepavyktų jų įteisinti, ir jis privalėtų kreiptis į banką, imti kreditą ir statyti brangų namą.
„Buvau baisi statybų iš molio ir šiaudų entuziastė, o dabar patarti žmonėms bijau, nes neįteisinsi namo statybų pabaigos, – dėstė savo požiūrį D. Penkinski. – Mano entuziazmas neišblėso, bet jei anksčiau kalbinau, ypač jaunus žmones, kad jie gali pasistatyti patys, įsirengti, dabar bijau, nebekalbinu, nes jie taip gali įklimpti ir likti visai be nieko. Asmeniškai pažįstu keletą tokių statytojų, kurie neįteisino statybų pabaigos, bet, laimei, tie namukai – vos kelių dešimčių kvadratinių metrų ploto.“
Maždaug 30 kv. m namelį pasistačiusi ir viena tolimesnė Penkinskių kaimynė. Kol kas niekas jos nekliudo. Minėtų namų statytojai viliasi, kad mažesniems nei 50 kv. m namams netaikomi A++ energinio naudingumo klasės reikalavimai, o nepavykus jų registruoti kaip gyvenamųjų, esą galima mėginti įteisinti kaip ūkinius. Tačiau D. Penkinski gudrauti nepataria. Jai norėtųsi, kad tokiais sunkiais laikais statybos iš vietinių žaliavų iš valdžios sulauktų deramos pagarbos. Juk kaime apsigyventi, gauti kreditą, mokėti dideles palūkanas, ypač smulkiesiems ūkininkams, jaunoms šeimoms, ir taip yra sunku.
Remontas niekada nesibaigia
Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją
arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,
tel. +370 603 75 963
https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt
bei Perlo terminaluose.
Titulinėje nuotr. – Keramikė Dormantė Penkinski prie perdažyto savo molio ir šiaudų lizdelio.
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.