Moteris kaime sukūrė sėkmingą savo šeimos verslą

Mažosios bendrijos „Lilės sūriai“ vadovė Lilija Liutkevičienė šią nedidelę šeimos įmonę įregistravo tik šių metų liepos 15-ąją, bet jau turi malonų įvertinimą. Neseniai Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Kėdainių filialo bei šio rajono savivaldybės renginyje ji apdovanota už drąsią investiciją kaimo vietovėje.

Pasinaudojo valstybės remiama paskola

Sūrių gaminimo pradžia, pasak Lilijos, buvo jau anksčiau. Pirmiausia darė juos sau, pavaišindavo kaimynus, o jie visi teigė, kad šie sūriai – labai skanūs.

Didžiausia investicija į įmonę buvo valstybės remiama paskola verslui lengvatinėmis sąlygomis, su mažomis palūkanomis. Gavo 40 tūkst. eurų trejų metų laikotarpiui. Šiandien šioje bendrijoje be šeimos narių – Lilijos, jos vyro Aivaro ir 22-ejų sūnaus Luko – dirba aštuonios samdomos moterys.

„Jokios europinės paramos nebūčiau gavusi, nes plėtoti verslą reikia mažiausiai vienus metus, – pasakojo Lilija. – Ieškojome visokių šaltinių mažajai bendrijai įkurti. Dar šiek tiek pinigų paskolino giminės, artimieji.“

Mažosios bendrijos „Lilės sūriai“ pajėgumai – dvigubai didesni, o šiuo metu gaminama tik apie 150 kg sūrių per dieną. Pagrindinės priežastys – dar nėra didelės rinkos, nors klientų jau tikrai nemažai.

Svarbiausia – gera kokybė

Lilija teigė: „Stengiamės padaryti ne kuo daugiau sūrių, bet geros kokybės, be jokių priemaišų. Jau ir nemažai restoranų iš mūsų perka, ir įvairios prekyvietės. Mūsų sūriai parduodami „Giraitės“ turgelyje Kėdainiuose, Vilijampolės ir Šilainių turguose Kaune. O Vilniuje jų galima nusipirkti Kalvarijų bei Halės turgavietėse ir kt. Iš viso turime keturiasdešimt aštuonis klientus, kuriems tiekiame produkciją ir išrašome sąskaitas.“

„Gaminame keptus, rūkytus, desertinius sūrius, su kmynais, be kmynų – iš viso devynių rūšių. Gražūs, iš pirmo žvilgsnio panašūs į kalėdinius sūrius yra desertiniai varškės sūriai, tik jie ne su įprastais želė gabaliukais, bet su skirtingų spalvų vaisiais. Čia ir spanguolės, riešutai, kriaušės, juodieji serbentai, vyšnios, migdolų lazdelės, saulėgrąžos... Kai kas skeptiškai žiūrėjo, kai pasiūlėme savo klientams sūrį su saulėgrąžomis, bet kai paragavo, labai patiko “, – teigė Lilija.

Verslininkė taip pat džiaugėsi įdėtomis pastangomis – tuo, ką savo rankomis padarė, sukūrė. „Triūsėme visa šeima – ir aš, ir vyras, ir sūnus. Sąskaitų rašymas, deklaracijų pildymas yra sūnaus rūpestis, nes jis baigęs verslo vadybos mokslus. Vyras superka pieną ir kartu su sūnumi rūpinasi sūrių realizavimu“, – kalbėjo Lilija.

Vargas dėl žaliavos

Dėl žaliavos – pieno – įsigijimo yra bene daugiausia rūpesčių. Aivaras pasakojo, jog kasdien jam tenka apsukti apie 200 kilometrų ratą, kad iš smulkiųjų ūkininkų prisipirktų pieno. Mat stambieji yra sudarę ilgalaikes sutartis su pieninėmis ir į jokias kalbas nesileidžia. Dėl nedidelio kiekio pieno tenka ir netoli Kauno nuvažiuoti. O jo kasdien reikia parsivežti po vieną toną.

Aivaras pats darbuotojas ir atsiveža, ir namo darbininkes parveža, nes aplink – tušti laukai. Viena moteris gyvena Dotnuvoje, kitos – netoli Kėdainių, už 20-ies kilometrų.

Liutkevičių sodyba yra Piliamanto kaimo vienkiemyje, ant Dotnuvėlės upės tvenkinio kranto. Beje, jie turi ir tikrai kaimišką turizmo sodybą, statytą dar Aivaro prosenelio. Joje dabar gyvena jau ketvirta karta.

Patiems statyti – pigiau

Aivaras buvo atviras, pasakodamas apie sūrių cecho statybą bei įrangos įsigijimą. Pasirodo, taupiai naudojant pinigus galima žymiai daugiau padaryti. Pasak Aivaro, jeigu samdyta firma būtų įrengusi kambarį-šaldytuvą, būtų kainavę apie 12,5 tūkst. eurų. Kai dirbo pats tėvas su sūnumi, visa tai kainavo tik 3,7 tūkst. eurų. Patys įsirengė ir puikiai veikiančią šildymo sistemą „Oras–vanduo“. „Ceche – 13 durų, už jas ir jų sumontavimą samdytiems meistrams būtų reikėję sumokėti apie šešis tūkstančius eurų, o mes patys tai atlikome kelis kartus pigiau“, – didžiavosi Aivaras.

Lilija, pasidomėjus, kokį turi išsilavinimą, tik nusišypsojo: „Aš baigiau gyvenimo universitetą, labai jauna – šešiolikos metų – atėjau gyventi pas vyrą, septyniolikos ištekėjau, nebuvo laiko mokytis. Ir tuo labai džiaugiuosi – anksti pradėjau dirbti, stengtis, ir dėl nieko nesigailiu. Tegul kiekvienas tiek pasiekia.“

Aivaras pripažino, kad būtų prapultis, jei patiems reikėtų pildyti deklaracijas, sąskaitas. Arba – paskambinus į užsieniečių restoraną dėl sūrių, atsiliepia angliškai, tad kaip jiems pateikti savo produktą? Gerai, kad šiuos darbus lengvai atlieka sūnus Lukas.

„Pirmiausia reikia turėti gerą sveikatą, fizinius duomenis, tada viską galima pasiekti. Turi būti ir labai didelis noras visą gyvenimą stengtis. Mes visi trys esame savo vietoje, vienas be kito negalime. Mes – vienas kumštis. Ir svajoju, kad iš kartos į kartą eitų tas mūsų šeimos verslas, kaip yra Vokietijoje bei kitose Vakarų Europos šalyse. Tai garantuotas šeimos verslas. Todėl sūnus irgi nori čia dirbti, nebėga į kitas šalis laimės ieškoti“, – pasakojo Lilija.

Stasys BIELSKIS

ŪP korespondentas