Mylimosios pušys

Jurga SAJENKIENĖ Nuotraukos iš Stefos BIRVYDIENĖS asmeninio albumo.

Pavėžupyje prieš ketvirtį amžiaus įsikūrę Stefa ir Antanas BIRVYDAI neneigia, jog jų meilė pušims didelė. Istorinį Molinės pavadinimą išlaikiusios sodybos šeimininkai netruko atsakyti, kodėl jų širdys linksta šių medžių pusėn. „Pušis pirmiausia žavi savo tvirtybe. Ji –  lyg gyvas pavyzdys, kad ir žmogui reikia būti stipriam. Kai sunku, rodos, užtenka prisiminti kopose vėjo į šoną nusvarintą pušelę ir jėgos pamažu ima grįžti, mintys šviesėti“, – sakė iš Klaipėdos kilusi žinoma kraštovaizdžio architektė. Auginti pušis paskatino ir itin smėlingas dirvožemis, o įkvėpė jų grožis ir rūšinė gausa. 

Pušys – ilgaamžės ir ištvermingos S. ir A. Birvydai augina daugybę įvairiausių augalų. Pušų medelyne irgi nemažai – 18 rūšių ir apie 80 varietetų, formų, veislių. Šį įspūdį stiprina žinojimas, jog Lietuvoje natūraliai auga tik viena – paprastoji pušis (Pinus sylvestris L.). Visos kitos, apie 20 rūšių, yra introdukuotos, t. y. atkeliavusios iš kitų kraštų.

Iš viso pušų gentyje priskaičiuojama apie 100 rūšių. Jos paplitusios Šiaurinio pusrutulio šalto ir vidutinio klimato juostoje nuo poliarinio rato iki  Vakarų Indijos, Gvatemalos, Šiaurės Afrikos ir Indonezijos. Tad pušys gali augti tiek labai šaltame, tiek šiltame klimate. Prisitaikymas prie nepalankiausių sąlygų lėmė tokį didelį pušų paplitimą. Ištvermingieji medžiai – ilgaamžiai. Pušis gyvena 200–500, o kartais net 800 ir daugiau metų. Viena seniausių pasaulio pušų, augusi Kalifornijoje, sulaukė bemaž 5000 metų. Kiekvienais metais į Lietuvą įvežama vis daugiau pušų rūšių ir jų veislių. Tikrai ne visos pas mus gali augti, tačiau jų asortimentas gana didelis. Kiekviena rūšis turi daug veislių, todėl žmogus gali išsirinkti tinkamiausią pušelę, kuri papuoš kiekvieną želdyną. Pušų spalvų įvairovė sunkiai nusakoma. Spygliukai gali būti nuo šviesiai iki tamsiai žalių, melsvai žali, žydri, ryškiai geltoni. Varijuoja ir lajos formos – taisyklingo rutulio, kūgio, kolonos ar netaisyklingos. Vienos pušys – dideli medžiai, o kitos – visai mažiukės, puikiai tinkančios mažoms erdvėms ar komponuoti su kur kas aukštesniais medeliais. Dydžių, augimo įvairovę gerai iliustruoja glaustašakė veimutinė pušis ‘Fastigiata‘. Koloninės formos medis, pasipuošiantis plonais ir švelniais tarsi šilkas melsvai žaliais spygliais, auga be galo greitai. Per metus pasistiebia 50–70 cm. O štai kalninė pušis ‘Benjamin‘ ūgteli vos po centimetrą. Medžio augumas labai svarbus ir į tai reikia atkreipti didelį dėmesį. „Tvarkydami sodybas žmonės nenumato, koks medis užaugs. Tai viena didžiausių klaidų, – kalbėjo Stefa Birvydienė. – Praeina keleri metai ir savo darbu nusivilia, nes vaizdas būna ne toks, kokio tikėjosi. Tujas, kukmedžius perkelti iš vienos vietos į kitą mažiau sudėtinga. Pušys persodinimui itin jautrios. Šaknys giluminės, jų nėra daug, iškasant nukertami siurbtukai, todėl labai svarbu iš karto numatyti nuolatinę augimo vietą ir pušeles tinkamai pasodinti.“

Priežiūros ypatumai Prieš perkant nereikia bijoti pušies iškelti iš vazono ir pasižiūrėti, ar šaknys yra sveikos. Jeigu jos nukirstos, tokio medžio jokiais būdais nepirkime, nors jis būtų giriamas pačiais gražiausiais žodžiais. Šaknys neturi būti pažeistos. O jeigu yra kaip tik taip, vadinasi, pušis buvo auginta ne konteineryje, o grunte. Pušis reikia pirkti tik augintas konteineryje, kitaip sakant, uždara šaknų sistema, nes, kaip jau minėta, jos sunkiai pakelia persodinimą. Pušys geriausiai jaučiasi įkurdintos smėlyje ar priesmėlyje, tačiau yra ir tokių, kurios gali augti ir sunkesnėje bei drėgnesnėje dirvoje, priemolyje ar net molyje. Sunkus dirvožemis nebaido kedrinių, sibirinių, juodųjų, korėjinių, geltonųjų pušų. Jos nepriekaištingai auga molyje arba priemolyje, bet tik su viena sąlyga – šaknys neturi mirkti vandenyje. Užmirkimo nemėgsta nė viena pušis. Pušys – šviesomėgiai augalai. Sodinant reikia įsitikinti, kad nekristų didelis šešėlis. Antraip pušis tik kils į viršų ieškodama saulės, todėl retos, laibos šakos nesuformuos gražios būdingos lajos. Dekoratyviosios formos, nuolat stokodamos šviesos, ne tik praranda puošnumą, bet dažnai ir sunyksta. Kalbėdama apie pušų sodinimą ir jų priežiūrą, gerai žinoma kraštovaizdžio architektė, su kuria daugelis nori pasitarti sodybos planavimo klausimais, užsisakyti projektą, paminėjo ir dar vieną dažnokai daromą klaidą. Nusipirkę vazone augintą pušį ir ją pasisodinę savo kieme, žmonės jos nelaisto, nes galvoja, kad ji viskam atspari. Tokia nuostata neteisinga. Pušis, bent jau pirmaisiais metais, ypač per karščius, laistyti būtina. Mat prekybininkų siūlomi medeliai dažniausiai būna užauginti per mažuose konteineriuose, todėl šaknys susisukusios į gumulą, substrato labai mažai, o pasodinus jis greitai išdžiūva. Tik pasklidusios į gilesnius žemės sluoksnius, šaknys pačios apsirūpina drėgme ir augalo lieti nebereikia. Jauni medeliai, neturintys gerai išsivysčiusios giluminės šaknų sistemos, dažnai nukenčia nuo kaitrios pavasarinės saulės. Ji labiausiai apdegina jaunų veimutinių, himalajinių, korėjinių, hondinių pušelių, ypač geltonspyglių, spyglius. Tai derėtų prisiminti ir, kol paūgės, savo augintines pridengti agroplėvele, kuri apsaugos ir nuo šalčio. Šalčiui jautrios japoninės pušys (Pinus thunbergii), kurių išvesta nemažai puikiai atrodančių veislių. Viena jų – ‘Ogon‘. Šių labai gražios, tiek vasarą, tiek žiemą geltonais spygliais pasipuošusių pušų pumpurus itin šaltą žiemą pakanda šaltukas. Keletą metų paglobotos mažos pušelės taps be galo ištvermingos. Šie medžiai gana atsparūs ligoms ir kenkėjams. Kiek lepesnės veimutinės pušys, jas puola grybinė liga – veimutrūdė, pasireiškianti spygliakryčiu. Negalavimo išvengsime pušis pasodinę vėjo prapučiamoje vietoje.

Kankorėžiai ir spygliai – gražūs ir skirtingi Kartkartėmis pušys spyglius meta būdamos visiškai sveikos. „Spyglys yra lapas, tik kitoks. Jo garinimo plotas daug kartų mažesnis, todėl turi išskirtinę prabangą žaliuoti visus metus. Bet vis tik jis yra lapas, todėl amžinai negali gyvuoti“, – aiškino botaniką gerai išmananti moteris. Pasak jos, dalis spyglių nukrinta rudenį, o pavasarį kyla nauji ūgliai, iš jų vėl išauga spygliai. Jaunos pušelės spyglius meta dažniau nei suaugę medžiai.

Sunerimti reikia, jei pušys spyglius pradeda mesti vasaros viduryje. Tai jau ligos ar sausros požymis. Stefa Birvydienė nepagyrė dažno mūsų užmojo grėbti ir į šiukšlių dėžes mesti nukritusius  spyglius. Juos derėtų palikti, nes tai puikus mulčias. Augalai iš jų gauna ne tik maisto medžiagų, bet ir apsisaugo nuo šalčio. Be to, ant juodos žemės spyglių paklotė atrodo gražiai, juolab kad skirtingų veislių jie būna vis kitokie. Štai juodųjų pušų tik ką nukritę – šviesiai rudi, ilgi, standūs, bet netrukus nuo drėgmės pajuoduoja, o veimutinių, Šverino, himalajinių – ploni, nepraranda gelsvai oranžinės spalvos ant žemės gulėdami visus metus. Nevienodi ir kankorėžiai. Baltažievės pušys akį visuomet pamalonina blizgančiais juodais su violetiniu atspalviu kankorėžiais. Melsvaspyglių smulkiažiedžių pušų kankorėžiai išsiskiria savo forma. Jie – tikrų tikriausias rožės žiedas. Korėjinės, sibirinės, kedrinės pušys subrandina skanias valgomas sėklas, vadinamas kedrų riešutėliais. Korėjinių pušų kankorėžiai nemaži, iki 17 cm ilgio. Didoki ir geltonųjų, balkaninių, Armando, veimutinių pušies kankorėžiai. O štai Šverino, himalajinių pušų jie gali užaugti net iki 30 cm ilgio. Kankorėžiai skiriasi ne tik dydžiu, bet ir forma, spalva. Veimutinių pušų kankorėžiai pailgi ir nestori, o Šverino, atvirkščiai, storoki ir labai ilgi. Tankiažiedžių pušų taisyklingos formos, gražūs kankorėžiai ilgai išsilaiko ant medžio, nenukrinta net kelis metus. Miniatiūrinių pušelių veislės dažniausiai jų turi mažai arba išvis neturi. Daugiausiai kankorėžių išaugina rūšinės pušys. Po medžiais nukritę kankorėžiai kuria gražų vaizdą. Tik reikia mokėti vertinti, pastebėti ir džiaugtis visomis detalėmis, kurių mums didžioji kūrėja gamta nešykšti.   Pušys želdynuose Didelio medelyno ir išpuoselėtos, praėjusių metų gražiausios Kelmės rajono sodybos šeimininkė susitikimo metu ne kartą akcentavo: žmogus pailsi ir nuovargio naštą nusimeta tik harmoningoje aplinkoje. Formuojant želdynus darnos nereikėtų ignoruoti. Pušų deriniai su kitais medžiais atrodo gražiai ir gali būti be galo įvairūs. Pušys labai dera su rododendrais ir kitais erikinių šeimos augalais: viržiais, erikomis, balžuvomis, gaulterijomis, meškauogėmis, bruknėmis. Šie augalai itin draugauja, net atrodo, kad jie vienas kitam sukurti. Sodo aristokratais vadinami rododendrai mėgsta šešėlį. Pušis suteikia nedidelį ažūrinį šešėlį, kartu aprūpina spygliais, kurie maitina dirvą, papildo ją magniu, parūgština. Spygliai užkloja žemę, dėl to rododendrai geriau žiemoja ir puikiai jaučiasi. Jų paklotėje įsiveisia grybų, padedančių rododendrams geriau pasisavinti maisto medžiagas.

Pušys derinamos su visžaliais augalais. Tokios kompozicijos gražiai atrodo ne tik vasarą, bet ir žiemą. Ištverminguosius medžius drąsiai galima sodinti į alpinariumus, nes pušys pakančios sausrai. Ant supiltų kalnelių kur kas sausiau augti nei lygumoje. Alpinariumuose patariama įkurdinti nykštukines tankiašakes pagalvės ar rutulio formos, taip pat netaisyklingų formų mažas pušeles, kurias dar galima formuoti karpant. Jų kaimynystėje derėtų pasodinti alpinių, ryškiai žydinčių augalų. Alpinariumui itin tinka žemę dengiančių gėlių žiedų įvairovė. Ši taisyklė negalioja spygliuočių deriniams plokštumoje. Tuomet ryškumo reikia minimaliai. Po pušimis, ypač tomis, kurios įskiepytos į stiebą, nereikėtų sodinti aukštaūgių gėlių. Vietoj jų geriau rinktis žemas, kilimines gėles, įvairias samanas. Pro šalį neprašaunama pasodinus horizontalųjį kadagį. Jis žemę užkloja tarsi kilimas, o jame gražiai ir aiškiai matyti medžio siluetas. Pušis drąsiai galima pasitelkti kuriant monochromatines kompozicijas. Jos sukuriamos grupuojant įvairiausių spalvų ir atspalvių, skirtingų rūšių, formų ir dydžių medžius. „Tokie subtilūs deriniai būdingi japoniškiesiems sodams. Žiūrint į tokį želdyną, užplūsta neapsakoma ramybė, visos emocijos kaipmat nuslūgsta“,– kalbėjo daug sodybų projektavusi ir savo idėjas sėkmingai įgyvendinusi S. Birvydienė. Jos žodžiais, nepriekaištingai atrodo deriniai vien iš pušų, nes šių medžių rūšinė gausa didelė, todėl galima nevaržomai kurti ir išlaisvinti visas savo fantazijas.

Apie pasirinkimą ir riziką Nepatyrusiems, žinių ir patirties stokojantiems sodininkams patariama rinktis geriausiai mūsų sąlygomis augančias pušis. Lietuvoje be jokių keblumų veši paprastųjų, kalninių, žemųjų, juodųjų, baltažievių pušų įvairūs varietetai, formos, veislės. Prie lietuviško klimato puikiai prisitaikė Šverino pušys – himalajinės ir veimutinės pušies hibridas. Neatsilieka ir kedrinės. Jos atsparios šalčiams, tačiau nelabai mėgsta atodrėkius. Kitas – himalajines, japonines, hondines, smulkiažiedes pušis – iš pradžių reikia pagloboti, dėl to pažinties su pušimis nuo jų nereikėtų pradėti. Savo pirkėjams S. ir A. Birvydai siūlo tik tas pušeles, kurių priežiūra minimali ir jų nereikia nuolat apšokinėti. O savo dendrologinėje kolekcijoje augina visokių – jau prisitaikiusių augti Lietuvos klimate ir dar tik pradedančių kojas apšilti. Viena tokių naujokių – kūginė, arba Žefrėjo, pušis (Pinus jeffreyi) ‘Joppi‘. Ji išsiskiria labai gražiais, melsvai žaliais, ilgais, taisyklingai spinduliškai išsidėsčiusiais spygliais ir didžiuliais, iki 30 cm ilgio kankorėžiais.

Pasak patyrusios apželdintojos, prieš perkant pušį būtina pasidomėti, ar ji tikrai prigis ir augs. „Pušų yra tiek daug, kai kurios jų Lietuvoje visiškai neturi ateities. Prekybininkai dažnai to nepaiso ir žmogui siūlo įsigyti mūsų klimate neaugantį medį. Nenorint eksperimentuoti, tenka ginkluotis žiniomis“, – įspėjo pašnekovė. Be galo maloniai ir šiltai bendraujanti moteris sakė: kai kada save pagauna galvojančią, jog savo kolekcijoje norėtų auginti dar bent kelias įspūdingas pušis. Tas noras viduje nuolat kirba. Atrodo, nukeliautų į toliausią pasaulio pakraštį jų atsivežti. Nevažiuoja, nes puikiai žino, kad pas mus joms būtų pernelyg ekstremalu. Tiesa, kai kada iššūkius priima ir bando prisijaukinti itin lepius medelius. Dažnai pasiseka, bet kai kada ir nesėkmė aplanko. Pasak S. Birvydienės, prisijaukinti ir pušų įvairovę didinti padeda ne tik nuolatinė jų globa, bet ir skiepijimas. Motininiam augalui žuvus, įskiepis lieka. Taip įnoringesnė pušis pergudraujama ir priverčiama augti toli nuo savo tėvynės. Kur kas geresnių sąlygų pageidaujančią pušį įskiepijus į kalninę ar paprastąją, ši tampa pakantesnė dirvožemiui, atsparesnė šalčiui. Kalbėdama apie skiepijimą, „išdavė“ dar vieną paslaptį. Ne visas pušis galima užsiauginti iš sėklų. Jomis dažniausiai dauginami tik rūšiniai medžiai. Veislės – tik skiepijant, kad medis būtų identiškas motininiam: atitiktų augimas, spyglių spalva ir lajos forma.

Gamtos konkurentai

Birvydai ne vienus metus daug kartų skiepydami formuoja hibridinę pušį ‘Brepo‘. Į paprastosios pušies šakas skiepijama ‘Brepo‘ pušis ypatinga tuo, kad išlaiko labai taisyklingą, tankią pagalvėlės formos lają. Tik tų „pagalvių“ ant šio medžio ne viena. Medį daugelis verslininkų norėjo pirkti ir niekaip nesuprato, kodėl negalėjo įsigyti. „Savo vaiko negalime parduoti“, – juokauja sutuoktiniai ir tuoj pat paaiškina tikrąją priežastį. Šios pušies niekuomet nepavyks persodinti. Be to, ji iki galo nesuformuota ir vyksmas, kuomet medis įgauna kito išvaizdą, nesibaigęs. Kiekvienais metais perskiepijama dalis šakelių ir medis pamažu virsta miniatiūra. Lyg japonų bonsas – tik keliskart padidintas, bet mažesnis už natūraliai augantį medį. „Išdrįsome konkuruoti su gamta – tik gerąja prasme. Medžio neniokojame, o jį bandome padaryti įspūdingesnį. Taip, jis gražus, bet gali būti dar gražesnis, žmogui prie jo prisilietus rankomis, mintimis, pasitelkus vaizduotę. Kartais taip norisi pabūti kūrėju. Tada gyvenimas įgauna prasmę“, – mintimis dalijosi Stefa Birvydienė. Moteris sako negalinti paaiškinti tik vieno dalyko – ji su vyru pasirinko auginti pušis ar pušys pasirinko juos?

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.