Projektas Sąjūdžio paveldui įprasminti ir išsaugoti

Bibliotekos-muziejaus įgyvendinamas projektas, kurį finansuoja Lietuvos Vyriausybės kanceliarija, siekia išsaugoti paveldą, liudijantį apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, puoselėti Atgimimo laikotarpio istorinę atmintį šalies regionuose, suburti šį paveldą puoselėjančius asmenis ir institucijas – padėti žmonėms įvairiose Lietuvos vietovėse rūpintis šio laikotarpio dokumentais, spauda ir kitu paveldu. Tikimasi, kad ši iniciatyva padės pamatus viešai prieinamam virtualiam Sąjūdžio paveldo archyvui.

Sąjūdis – tai visa Lietuva

„Sąjūdis – tai visa Lietuva, jis apėmė visus šalies miestus ir rajonus. Tokių „lokalių“ sąjūdžių buvo daugiau nei penkiasdešimt, pavyzdžiui, Jonavos rajone, Vilkaviškyje ir taip toliau. Daug paveldo jau yra surinkta – tiek regioniniuose, tiek nacionaliniuose muziejuose, bibliotekose, archyvuose. Tačiau, ypač pastaraisiais metais, galime stebėti pastangas sutelkti tą paveldą vienoje vietoje. Tai, mūsų nuomone, nėra nei reikalinga, nei tikslinga: nereikia visko fiziškai perkelti į vieną archyvą – jei paveldas sukurtas Telšiuose, ten jis ir turėtų būti saugomas“, – pabrėžia vienas iš projekto dalyvių, istorikas dr. Kęstutis Bartkevičius.

Projekto pradžia sutampa su reikšmingu jubiliejumi – šiemet sukanka 35-eri metai nuo Sąjūdžio susikūrimo, kitąmet tiek pat sukaks Baltijos keliui, o 2025-aisiais – ir Kovo 11-ąjai. „Tačiau tikimės, kad ne dėl jubiliejinių metų Vyriausybė finansavo, o dėl to, kad mato, jog reikia kryptingai rinkti Sąjūdžio paveldą, kad tai bus ilgiau besitęsiantis dalykas“, – pažymi dr. K. Bartkevičius.

Projekto rengėjų teigimu, Sąjūdžio paveldas daugiausia yra to laikmečio dokumentai, fotografijos ir spauda. Pažymėtina, jog šis paveldas gali apimti ne tik pačios organizacijos, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, istoriją, su ja susijusius dokumentus, protokolus, laikraščius, fotografijas iš mitingų, regioninių Sąjūdžio padalinių leidinius ir kt. Prisimindami Sąjūdį, dažnai turime omenyje ir visą Dainuojančią revoliuciją, besitęsusią iki pat 1993-ųjų, kai buvo išvestas paskutinis rusų kareivis. Tokiu atveju Sąjūdžio paveldui galima priskirti ir kariuomenės atsikūrimo ar politinės sistemos – politinių partijų – kūrimosi laikotarpio dokumentus bei išeivijos atitinkamo laikotarpio veiklą liudijančius artefaktus.

Paveldas – ne tik daiktai, bet ir pasakojimai

Jei savo namuose radote Sąjūdžio paveldo, galima jį perduoti saugoti vietiniams archyvams ar muziejams. Jei dėl kokių nors priežasčių nenorite – su muziejais ar kita atminties institucija galima suderinti ir privataus archyvo sukūrimą. Pasak A. Antanaičio, šiuo metu rengiama metodinė medžiaga, skirta padėti žmonėms patiems susitvarkyti savo archyvą. Tuo pačiu jis pabrėžia, jog reikėtų atskirti Sąjūdžio paveldą nuo platesnio, apimančio visus sovietmečio daiktus, be to, tuometinės centrinės spaudos egzemplioriai, nacionaliniai laikraščiai nėra tiek vertingi eksponatai, nes jų yra pagrindinėse bibliotekose, tačiau mažesnių miestelių periodiniai leidiniai – ypač vertingi.

„Visuomenės sąmoningumas gerėja. Jei žmonės paveldi seną sodybą ir joje randa pluoštą Sąjūdžio laikraščių, jie jų neišmeta. Pasidomi bent „Facebook“ tinkle, suranda kolekcionierių. Vienas pažįstamas atkreipė dėmesį, kad kolekcionierių forumuose buvo pardavinėjama per du šimtus Sąjūdžio laikraščių, rastų sodyboje Varėnos rajone“, – keletu pavyzdžių pasidalino dr. K. Bartkevičius.

Istorikai džiaugiasi, jog projektas jau sulaukė aktyvaus dalyvavimo: pavyzdžiui, po pernai Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje surengto Sąjūdžio atminimui skirto seminaro, jame dalyvavę Tauragės muziejaus darbuotojai nusprendė parengti filmą iš Tauragės sąjūdiečių pasakojimų. „Paveldas gali būti nebūtinai materialus, tai yra ir sakytinė istorija, prisiminimai: juk žmonės yra gyvi, dar atsimena. Galbūt Lietuvos atminties institucijoms tokie sakytiniai liudijimai yra kiek neįprastas dalykas, nėra parengti kažkokie nurodymai, kaip toks paveldas turėtų būti saugojamas ir pan.“, – pastebi istorikas dr. K. Bartkevičius.

Ne politikų, o paprastų žmonių veikimas

V. Adamkaus bibliotekos-muziejaus vadovas A. Antanaitis atkreipia dėmesį, jog kalbant apie Sąjūdžio paveldą derėtų nepamiršti ir Lietuvos išeivių indėlio. „Pasaulio lietuviai išgyveno savotišką sąjūdį teikdami daugialypę paramą Lietuvos politikams ir žmonėms – labdarą, atnaujinant institucijas, teikiant pagalbą sąjūdiečiams, politikams, nuvykusiems į užsienį kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybę. Tai buvo palaikymo akcijos, finansinė parama, spaudos akcijos, materialių dalykų siuntimas“, – pažymi istorikas ir kaip pavyzdį pamini Vytauto Didžiojo universitetą (VDU), kuris tuo metu (1989 m. pavasarį) dar sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo atkurtas Lietuvos ir išeivijos mokslininkų pastangomis.

Paklausti, kuris Lietuvos regionas išsiskyrė aktyvumu Sąjūdžio metais, projekto rengėjai tikina, jog toks skirstymas nebūtų sąžiningas, turint omenyje skirtingas sąlygas. Pavyzdžiui, galbūt į mitingus Kaune rinkdavosi daugiau žmonių, nei Klaipėdoje, tačiau taip buvo todėl, kad klaipėdiečiams teko kovoti su stipria prosovietine organizacija „Jedinstvo“, kuri aktyviai veikė prieš Lietuvos persitvarkymo sąjūdį ir, kaip bebūtų gaila, „po savo vėliava“ vienijo nemažą dalį Lietuvos tautinių mažumų atstovų. Tą suvokiant, akivaizdu, kad tautiškai mažiau vienalyčiuose regionuose Sąjūdžiui buvo sunkiau veikti. „Jei labai reikia, be abejo, Kaunas išsiskirtų savo aktyvumu: būtent čia pradeda atsikurti tarpukarinės organizacijos (Lietuvos Šaulių sąjunga), čia kuriasi „Tremtinio“ klubas, Kauno sąjūdiečiai aktyviai, nuo pirmų veiklos dienų, bando Sąjūdį kreipti nepriklausomybės linkme ir t. t. Kalbant apie Sąjūdžio atminties išsaugojimą ar paveldo kaupimą, kai kurie miestai maloniai stebina, pavyzdžiui, Alytus, kurio muziejui pavyko surinkti išskirtinių paveldo eksponatų – tokių kaip mitingų transparantai, kurie paprastai nebuvo išsaugoti“, – pasakoja dr. K. Bartkevičius.

Visgi, istorikai pažymi, jog nereikėtų išskirti vienos vietovės – Sąjūdis suvienijo visą Lietuvą, ypač jos visuomenę. Sąjūdis buvo visos Lietuvos judėjimas ir kiekviena Sąjūdžio vietinio lygmens organizacija ar kiekvienas sąjūdietis savaip prisidėjo prie bendro tikslo – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. „Atgimimo, Sąjūdžio laikotarpis yra vienas gražiausių, idealiausių puslapių modernios Lietuvos istorijoje. Dėl to mes ir tie, kurie palaiko šį projektą, dirba šia linkme, ir rūpinamės, kad tas paveldas būtų išsaugojamas. Sąjūdis buvo ne politikų, o paprastų žmonių veikimas, palaikymas. Juk ir Baltijos kelyje buvome visi, dalyvavimas buvo labai svarbus“, – prisimena A. Antanaitis.

Projektą „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos ir kitus nepriklausomybės atkūrimo procesus liudijančio paveldo išsaugojimas ir įprasminimas“ įgyvendina Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija.

VDU informacija

Titulinėje nuotr. – Biržų sąjūdiečiai. Iš Algimanto Butkaus asmeninio archyvo