Šalčininkų krašto žemdirbių asociacijos vadovas: gyvulininkystė – nyksta

Koks Jūsų paties ūkis ir nuo kada ėmėtės dirbti žemę?

Esu baigęs Žemės ūkio akademiją, esu žemės ūkio ekonomikos specialistas. Prieš studijas ir per jas, visuomet talkindavau savo tėvams ūkyje. Baigus mokslus grįžau į savo gimtą rajoną, įsidarbinau savivaldybėje, Žemės ūkio skyriuje. Mano tėvų ūkis buvo mišrus, jie pradėjo ūkininkauti nuo 5 ha. Kaip ir pas visus smulkius ūkininkus, buvo laikoma ir gyvulių, galvijų, tėvukai augino ir grūdus. 2008 metais įsteigiau savo ūkį, pradėjau auginti javus, o po tėčio mirties perėmiau ir tėčio ūkį. Šiandieną kartu su žmona turime du ūkius, o plotas siekia apie 450 ha. Abu esame augalininkai.

Jūsų krašte nėra itin derlingos žemės. Kaip sekasi vystyti augalininkystę Šalčininkų krašte?

Taip, pas mus vyrauja smėlis ir priesmėlis, dirvos yra rūgščios. Pagal galimybes stengiamės gerinti dirvos kokybę, kalkiname, stengiuosi prie dirvos pritaikyti ir jai tinkamus augalus. Matau, kad kaimynai augina rapsus, bet aš daugiau orientuojuosi į rugius, kvietrugius, avižas, grikius. Pačią sėjomainą diktuoja nenašios žemės, nes turime auginti tokius augalus, kurie lengviau prisitaikytų prie ne tokios derlingos žemės, sausrų.

Kaip laikosi gyvulininkystės ūkiai?

Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir pas mus, gyvulininkyste besiverčiančių ūkių mažėja. Šalčininkų rajone liko maždaug penki pieno ūkiai. Dėl kiaulių maro užsidarė visi smulkesni kiaulių auginimo ūkiai, stambesnieji dar dirbo, bet praėjusiais metais vienas ūkis, kuris laikė apie penkis tūkstančius kiaulių, jau likviduotas. Dėl ekonominių priežasčių ūkis užsidarė, dirbti buvo nepelninga. Užauginus kiaules, atėjus laikui jas parduoti, supirkimo kainos buvo per mažos, o jas palaikius ilgiau – jos jau laikomos nekondicinėmis. Ne paskutinėje vietoje buvo ir įvairūs veterinariniai reikalavimai, įvairūs patikrinimai, kurie iš ūkininko reikalavo nemažai laiko ir energijos. Šiandieną apie kiaules primena tik tuščios fermos.

Praėjusią savaitę kalbėjau su kitu kraštiečiu, kuris laiko apie tūkstantį riestauodegių. Jis paskutinis kiaulininkas mūsų rajone ir jis taip pat jau pradėjo ūkio likvidavimo darbus. Šis ūkininkas jau pradėjo auginti mėsinius galvijus, svarsto dar labiau išplėsti bandą. Dalis likviduotų pieno ūkių taip pat persiorientavo prie mėsinės galvijininkystės.

Kokios problemos Jūsų krašto žemdirbiams aktualiausios?

Problemų yra daug. Akivaizdu, kad mes dirbame nenašiose žemėse, kur būtų palanku plėsti gyvulininkystę. Tačiau mes matome visiškai atvirkštinį procesą – gyvulių mažėja, augalininkystė plečiasi. Ir čia ūkininkų kaltinti negalime, manau, sistema funkcionuoja ne taip. Ūkininkai viską turi: pastatus, infrastruktūrą, įrangą gaminti pašarus. Galiausiai turi žinių, kaip auginti galvijus ar kitus ūkinius gyvūnus. Bet yra vienas pagrindinis aspektas – neapsimoka ekonomiškai, t. y. ūkininkai dirba nepelningai. Šiame sektoriuje ūkininkai mato daug nestabilumo, per daug rizikų. Juk kuriant verslą kaime visi nori ne tik dirbti, bet ir uždirbti, o mūsų rinka šiandieną nėra palanki gyvulininkystės ūkiams. Ypač pienininkams, kurie vieną mėnesį gauna vienokią pieno supirkimo kainą, kitą mėnesį – kitokią.

Kita problema – rūgščios dirvos. Pas mus rajone potencialiai rūgščių dirvų yra gana daug. Laukų, kurių pH yra mažesnis nei 5,5 turime apie 52 proc. Reikia dirvas kalkinti, nes dirvos nekalkintos jau beveik tris dešimtmečius. Kai kurie stambesni ūkiai tai daro savo iniciatyva, atlieka dirvožemio tyrimus. Deja, smulkesni ūkiai tam nepajėgūs. Žemės yra tręšiamos, bet esant tam tikram dirvos rūgštingumui mineralinės trąšos tiesiog nėra įsisavinamos. Kai dirvos rūgštingumas siekia 6-7 pH, trąšos yra gerai įsisavinamos, o jei rūgštingumas didesnis, maždaug 5 pH, trąšų įsisavinimo procentas krenta maždaug perpus.

Svarstome, kad būtų reikalinga paramos priemonė, kuri padėtų rūgščiose žemėse dirbantiems ūkininkams gauti kompensaciją už dirvų kalkinimą. Reikėtų sukurti mechanizmą, kad vienas ūkininkas galėtų kalkinti ne daugiau kaip 50 ha ir gautų 150 Eur/ha kompensaciją. Tai padėtų mažesniems ūkiams, kurie nepajėgia vien tik savo lėšomis kalkinti dirvų.

Dar viena problema, su kuria susiduriame – mažinamos išmokos už ūkininkavimą nenašiose žemėse. Suplanuota šias išmokas mažinti net 25 proc. Išmokos mažinamos, tačiau ūkininkauti nepalankiose žemėse netapo lengviau.

Kokius sau pagrindinius tikslus keliate kaip asociacijos pirmininkas? Kokių darbų imsitės pirmiausia?

Pirmiausia noriu sutvarkyti asociacijos „vidinę virtuvę“. Norėčiau sukurti sistemą ir paskui jau dirbti su ūkininkais. Ypač didelį dėmesį noriu skirti žemdirbių švietimui, bendroms išvykoms į žemės ūkio parodas. Taip pat planuoju organizuoti keliones į kitų Europos šalių ūkius, kur būtų galima susipažinti su užsienio kolegų gerąją ūkininkavimo patirtimi, iš arti pamatyti jų ūkius. Tokios kelionės tikrai labai praplečia akiratį, žemdirbiai parsiveža nemažai idėjų.

Partnerio turinys

Asociatyvi 123rf ir Šalčininkų r. sav. nuotraukos