Nauji kultūriniai augalai – nauji kenkėjai ir ligos?

– Tiesa ar mitas, kad dėl naujų kultūrinių augalų ima plisti naujos ligos ir kenkėjai?

– Toli gražu ne visada tai yra tiesa. Jei atsivežami kažkokie nauji augalai sveiki, t. y. neužkrėsti jokiais kenksmingais organizmais, tai jie kurį laiką gali būti labai „patogūs“ auginti, nes atrodo, jog jiems niekas nekenkia. Tačiau bet koks gyvas organizmas gali būti parazituojamas kitų, taigi, bet kuris augalas turi kažkokius patogenus, kenkėjus, kurie jį gali pažeisti. Šie kenksmingi organizmai būna arba „universalūs“, kurie gali pažeisti labai įvairius augalus, arba specifiniai, t. y. siauros specializacijos kenksmingi organizmai, kurie maitinasi tik tam tikrais augalais. Taigi, jei atsivežamas neužkrėstas augalas ir mūsų aplinkoje nėra tokių kenksmingų organizmų, kurie gali jį pažeisti, tai jis ir auga sveikas tol, kol tokių kenksmingų organizmų neatsiranda. Tačiau tik laiko klausimas, kada tokių kenksmingų organizmų atsiras. Dažniausiai anksčiau ar vėliau atsivežame tų kenksmingų organizmų su sodinamąja medžiaga ar sėkla, su augalininkystės produktais, galiausiai su naudota tara, technika ar kitais daiktais. Pavyzdžiui, tokie augalai, kaip šaltalankiai, iki 2014 m. pas mus augo be ypatingų problemų, o tuomet mūsų šaltalankynuose atsirado baisi rykštė – šaltalankinės musės.

– Kokių dar naujų ligų ir kenkėjų Lietuvoje atsirado pastaraisiais metais ar dešimtmečiais?

– Paprastieji buksmedžiai pas mus buvo auginami dešimtmečius, kaip visžaliai nelepūs dekoratyviniai augalai, tačiau ne taip seniai atsirado buksmedžių siaubas – buksmediniai ugniukai. Beje, nemanau, kad dar kas nors, besidomintis augalais ir jų apsauga, nėra girdėjęs apie kaštonus parazituojančias keršąsias kandeles, kurios pas mus apsigyveno gana neseniai.

Naujų ligų ar kenkėjų atsiranda nuolat. Be jau anksčiau minėtų pavyzdžių, negaliu nepaminėti javų rizoktoniozės, miežių geltonosios žemaūgės viruso, balninių gumbauodžių, šilauogių gumbauodžių, braškių uoginių blakių, plačiapilvių pjovėjų. Na ir kaip apsieiti be ispaninių šliužų.

– Kaip sekasi su jais kovoti ar sugyventi? Kas kelia didžiausių iššūkių?

– Labai įvairiai. Kai kurie iš šių kenksmingų organizmų augalams labai stipriai nepakenkia (pvz., kaštonų keršiosios kandelės), tai nieko ypatingo ir nesiimama. Kai kuriais atvejais vis dar ieškoma vienokių ar kitokių efektyvių sprendimo būdų, pvz., nuo buksmedinių ugniukų yra neseniai registruotų insekticidų, bet negalint ar nenorint jų naudoti, sodininkystės specialistai pataria tiesiog atsisakyti paprastųjų buksmedžių, nes be insekticidų šie augalai būna tiek pažeisti, jog neišgyvena. Lietuvoje niekam nėra paslaptis, kad be galo sudėtinga ispaninių šliužų kontrolė. Daugelio naujų kenksmingų organizmų kontrolei vis dėlto pavyksta surasti sprendimus registruotų augalų apsaugos produktų sąraše.

– Kaip mokslas bendrai vertina naujų kenkėjų ir ligų atsiradimą tam tikrose vietovėse?

– Mokslas vertina įvairiapusiškai: atsiradęs naujas kenksmingas organizmas yra kažkas nauja, sensacinga. Tai naujas iššūkis, naujas tyrimų objektas. Tačiau yra ir kita medalio pusė – tas naujas kenksmingas organizmas yra nauja grėsmė mūsų auginamiems augalams, kuri gali sukelti labai rimtų padarinių, atnešti didžiulių nuostolių, pareikalauti ypatingų pastangų, siekiant surasti efektyvius sprendimo būdus.

– Kaip nauji kenkėjai gali paveikti visą mitybos grandinę?

– Šis klausimas, ko gero, yra skirtas ekologui, bet pabandykime pasamprotauti. Bet koks gyvas organizmas ekosistemoje užima tam tikrą nišą, atlieka tam tikrą vaidmenį. Gamtoje nėra nei „geriečių“, nei „blogiečių“ – vienodai reikalingi visi. Visi vieni su kitais yra susiję. Idealu, kai ekosistemoje vyrauja pusiausvyra. Tačiau, jei kurių nors organizmų žymiai sumažėja, paprastai tai daro įtaką kitų organizmų gausumui. Ir atvirkščiai. O ekosistemoje atsiradus kažkokiai naujai rūšiai, ji gali nukonkuruoti tą pačią nišą užimančias vietines rūšis. Be to, dažnai naujos rūšys neturi natūralių priešų, todėl ekosistemose jų gausumo augimo nėra kam reguliuoti. Pavyzdžiui, pas mus atsiradę ispaniniai šliužai gana greitai ir gausiai išplito visoje šalyje, nes neturi jokių rimtų natūralių priešų, o patys šliužai be to, kad yra labai žalingi, dar ir, kaip teigia mūsų gamtininkai, labai stipriai konkuruoja su mūsų vietinių rūšių šliužais pastarųjų nenaudai.

– Kokiais būdais galima sumažinti neigiamą naujų augalų sukeltą poveikį?

– Niekas naujų augalų neatgabena į šalį tam, kad jie sukeltų kažkokį neigiamą poveikį. Tiesiog kartais taip įvyksta netyčia. Tiesiai šviesiai sakant, visada siekiama kažko labai gero, pažangaus, norima kaip įmanoma geriau, deja... Kartais nepavyksta. Pavyzdžiui, kiek man žinoma, Sosnovskio barščiai pas mus buvo atvežti pokariu, kaip augalai, skirti pašarų gamybai. Dabar mes juos laikome vienu pačių pavojingiausių naikintinų augalų. Labai panaši istorija nutiko su gausialapiais lubinais. Uosia-
lapiai klevai buvo introdukuoti kaip dekoratyviniai augalai, bet vilčių anaiptol nepateisino. Kovojama su tokiais augalais labai paprastai ir primityviai – jie tiesiog yra naikinami. Tokie augalai yra įtraukiami į invazinių rūšių sąrašą ir įvairiais būdais naikinami. Kartais yra organizuojamos įvairios naikinimo akcijos, rengiamos programos, vykdomi projektai. Beje, už invazinių augalų veisimą ar nenaikinimą yra numatytos baudos.

– Kodėl ūkininkai sodina ar sėja naujus kultūrinius augalus, jei yra naujų ligų ir kenkėjų rizika?

– Tikslas labai prozaiškas ir elementarus – ieškoma naujų pelningų augalų tam, kad būtų paprasčiau realizuoti užaugintą produkciją ir daugiau uždirbti. Pavyzdžiui, žieminius kviečius augina absoliuti dauguma ūkių ne tik Lietuvoje, todėl ir konkurencija didžiulė, o štai speltos augintojų yra tik vienas kitas.

– Ar įmanoma, kad patys ūkininkai sumažintų potencialų neigiamą naujų kultūrinių augalų poveikį? Kokia atsakomybė tenka jiems?

– Kiekvienas ūkininkas pirmiausia rūpinasi savo žeme. Tai yra jo didžiausias turtas, meilė ir pati svarbiausia jo vykdomos gamybos priemonė. Visų pirma ūkininkas labai gerai apgalvoja, ką jis savo žemėje augins, kas jam atsipirks, o kas jam, galbūt, atneš nuostolių ar kažkokių kitų problemų. Tai jei jau taip įvyktų, kad ūkininkas „užsiterštų“ savo žemę, tai jis pats pirmas ir imtųsi tvarkytis. Tokiu atveju, jei tų augalų auginimas nepasiteisintų, būtų per daug sudėtingas, tai ūkis jų tiesiog atsisakytų. Galbūt būtų ieškoma kitų pakaitalų.

– Ar yra užfiksuota itin didelių neigiamų pasekmių ekosistemoms kitose šalyse būtent dėl naujų kultūrinių augalų?

– Būtent dėl naujų introdukuotų kultūrinių augalų, kad būtų kažkokių itin didelių neigiamų pasekmių ekosistemoms, aš asmeniškai negirdėjau nei mūsų šalyje, nei kur nors kitur. Tačiau teoriškai galėtų taip nutikti, jei, pavyzdžiui, būtų atvežti kokie nors nauji augalai, kurių sodinamoji medžiaga jau yra su užkratu kokio nors labai agresyvaus kenksmingo organizmo, pavyzdžiui, Xylella fastidiosa bakterijos.

– Koks požiūris į naujus augalus, jų atvežimą ir sodinimą Lietuvoje, jūsų nuomone, yra atsakingas?

– Visų pirma, manau, reikia labai gerai susipažinti su pačiu augalu, išsiaiškinti, kokios sąlygos yra optimalios tam naujam augalui augti, kaip jis reaguoja pasikeitus toms sąlygoms į vieną ar į kitą pusę, kokie kenksmingi organizmai gali būti tam augalui pavojingi. Šiaip jau nauji augalai nenukrenta iš niekur – žemės ūkio augalai yra tiriami prieš pateikiant į rinką, publikuojami rajonuotų veislių sąrašai, be to, sodinamoji medžiaga, sėkla, atvežama iš kitų šalių, turi turėti fitosanitarinį sertifikatą, o vietoje prekiaujant reikalingas augalų sveikatą liudijantis augalo pasas. Taigi, atsakingas požiūris šiuo atveju būtų toks – gerai pažinoti patį augalą ir užtikrinti, kad įsigyjamas augalas yra sveikas.

Sonatos KAZLAUSKAITĖS ir redakcijos nuotraukos

Projektą „Klimato kaitos įtaka Lietuvos žemės ūkiui“ iš dalies finansuoja