Naujojo Europos kurso dar niekas nematė, bet jis jau kelia aistras

Atsižvelgiant į tai, jog dar praeitoje kadencijoje žaliasis kursas susidūrė su rimtu pasipriešinimu, galima prognozuoti, jog ir 2024–2029 metais jis bus įgyvendinamas tiek, kiek jo tikslai derės su konkurencingumo, pramonės pažangos bei kitais ekonominiais prioritetais ir europinės rinkos žaidėjų lūkesčiais.

Smarkiai tikėtina, jog tokios tendencijos atsispindės ir naujajame europiniame Švarios pramonės susitarime (angl. Clean Industrial Deal), kuriuo siekiama skatinti Europos pramonės konkurencingumą, diegiant žaliąsias technologijas, gerinant apsirūpinimą energija bei strateginėmis žaliavomis ir kuriant kokybiškas darbo vietas.

Tačiau žalioji darbotvarkė ateinančios kadencijos metu neturėtų būti nustumta į europinės politikos paraštes. Klimato krizės padarinius – įskaitant ir ekonominius bei finansinius nuostolius – aiškiai stebime jau šiuo metu. Atsižvelgiant į tai, ES ekonomika reikalauja fundamentalių pokyčių, visų pirma, plėtojant atsinaujinančių išteklių energetiką ir kitas švarias technologijas. Todėl didinant ES ekonominį konkurencingumą globalioje arenoje, vienas esminių europinės politinės darbotvarkės uždavinių turėtų būti išlaikyti, o ne susilpninti žaliąjį kursą.

Vienintelis būdas užtikrinti konkurencingumą – švari ir moderni pramonė

Dar liepos viduryje Europos Parlamente pristatydama politikos gaires 2024-2029 metų laikotarpiui Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen žadėjo siekti, kad per pirmąjį šimtą jos antrosios kadencijos dienų būtų priimtas naujas Švarios pramonės susitarimas. Kalbėdama Parlamente ji pareiškė, jog vienintelis būdas užtikrinti ilgalaikį ES konkurencingumą yra pereiti nuo iškastinio kuro prie švarios ir konkurencingos ekonomikos (teatleidžia parlamentarai šią kone tautologišką šneką). To iki šiol aktyviai siekė ir pagrindinės ES geopolitinės konkurentės – JAV ir Kinija.

Šių metų rugsėjį taip pat pristatyta buvusio Europos Centrinio Banko prezidento Mario Draghi parengta ES konkurencingumo ataskaita, kurioje analizuojama, kodėl ES atsilieka nuo JAV ir Kinijos, akcentuojamas milžiniškas investicijų poreikis ir raginama daugiau investuoti. Joje pabrėžiama, kad, siekdama išlikti konkurencinga, ES turėtų koncentruotis į tris prioritetus: atsparumo ir gynybinių pajėgumų didinimą, ekonomikos modernizavimą ir perėjimą prie švarių technologijų.

Perėjimas prie švarios pramonės, kuris, visų pirma, remiasi dekarbonizuota energetikos sistema, savo ruožtu radikaliai sumažintų Europos priklausomybę nuo iškastinio kuro importo – taigi, padidintų energetinį saugumą ir atsparumą, paspartintų inovatyvių, mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų diegimą, o taip pat sumažintų energijos kainas, kurios vis dar išlieka vienu svarbiausių ES konkurencingumą ribojančių veiksnių. 

Gali sulaukti žaliojo kurso likimo

Šie prioritetai gali tapti puikiu atspirties tašku naujajam Švarios pramonės susitarimui. Tačiau susitarimo sėkmė priklausys nuo daugybės veiksnių – pradedant politine valia, efektyviu koordinavimu, biurokratijos mažinimu, ir baigiant finansavimo klausimais, – tačiau, visų pirma, nuo to, ar dekarbonizuotos ekonomikos ir atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros tikslai dar susitarimo formavimo fazėje nebus užgožti stambių rinkos žaidėjų ir pramonės lobistų interesų.

Neseniai pristatytoje Europos Komisijos ekspertų grupės ataskaitoje apie tyrimų ir inovacijų finansavimą skelbiama, jog šioje srityje ES atsilieka nuo JAV ir Kinijos. Ekspertų išvadose taip pat pažymima, jog, norėdama išlikti konkurencinga globalioje arenoje, vien tik mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimą ES turėtų padidinti daugiau nei dvigubai – iki 220 mlrd. eurų. Taigi, Švarios pramonės susitarimo sėkmė taip pat priklausys nuo adekvataus finansavimo, įskaitant tiek viešojo sektoriaus, tiek privačias investicijas.

Priešingu atveju susitarimas gali sulaukti europinio žaliojo kurso, ambicingai pristatyto praeitos Europos Komisijos kadencijos pradžioje, tačiau ilgainiui susidūrusio su gerai organizuota opozicija ir sistemingu aplinkosauginių iniciatyvų žlugdymu, likimo.

Nors žaliojo kurso tikslai naujojoje 2024-2029 metų europinėje darbotvarkėje išlieka, jų svarba, lyginant su praeita kadencija, yra viso labo antraeilė. Visa tai kelia abejonių, ar formuojant ir įgyvendinant Švarios pramonės susitarimą šie europiniai prioritetai nebus aukojami dėl ekonominių interesų.

Prioritetas – švarioms technologijoms

Dabartinė pramonės dekarbonizavimo praktika, leidžianti nukrypti nuo valstybės pagalbos taisyklių, iškraipo bendrąją ES rinką, didina atotrūkį tarp valstybių narių ir nesudaro sąlygų sąžiningai konkurencijai.

Nevyriausybinių organizacijų koalicija „Climate Action Network Europe“ šių metų spalio 16 dienos laiške ES lyderiams pažymi, jog daugiau fiskalinės erdvės turinčioms didžiosioms valstybėms narėms subsidijuojant savo pramonę, skaldoma bendroji rinka ir kyla pavojus ES sanglaudai, nuošalyje paliekant skurdesnes šalis ir/ar regionus.

Siekiant, kad perėjimas prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ir dekarbonizuotos ekonomikos būtų sąžiningas, šias problemas siūloma spręsti į Švarios pramonės susitarimą įtraukiant griežtas socialines ir aplinkosaugines sąlygas, o pilietinės visuomenės organizacijas bei profesines sąjungas pripažįstant pagrindinėmis suinteresuotosiomis šalimis.

Laiške taip pat raginama pramonei teikti tikslinį finansavimą, atsižvelgiant į griežtus socialinius ir aplinkosauginius standartus ir prioritetą teikiant atsinaujinančių išteklių energijos bei kitoms švarioms – ne iškastinio kuro – technologijoms. Remdamasi organizacijos mokslininkų atliktu tyrimu, „Climate Action Network Europe“ taip pat siūlo dešimčia metų (t.y., ne 2050, o 2040 metais) paankstinti perėjimą prie neutralumo klimatui ir pažymi, kad to ekonominė bei visuomeninė nauda jau iki 2030 metų siektų apie 1 trln. eurų.

Skatina imtis ambicingesnės politikos

Kaip teigiama minėtoje M. Draghi ES konkurencingumo ataskaitoje, Europos kompanijos už elektrą vis dar moka du ar tris kartus daugiau nei JAV, o gamtinių dujų kainos yra keturis ar net penkis kartus didesnės. Energijos (išteklių) kainos išlieka svarbiu ES konkurencingumo stabdžiu, taigi, ekonomikos dekarbonizavimo klausimas toli gražu neapsiriboja tik aplinkosauga.

„Climate Action Network Europe“ laiške valstybių ir vyriausybių vadovams taip pat akcentuojama ES priklausomybės nuo importuojamų energijos išteklių ir strateginių žaliavų problema, taigi, sudarant ir įgyvendinant naująjį Švarios pramonės susitarimą skatinama imtis ambicingesnės žiedinės ekonomikos, išteklių ir energijos taupymo politikos, kuri leistų mažinti sąnaudas bei energijos kainas, kurti atsparesnes tiekimo grandines ir naujas darbo vietas.

Europos Komisijos pasiūlymo dar niekas nė nematė, nes darbą ji pradėjo tik gruodžio 1 dieną, tačiau garsiai reiškiamų lūkesčių dėl jo turinio viešojoje erdvėje skamba daug. Naujasis Švarios pramonės susitarimas turėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp ekonomikos augimo, aplinkosaugos bei socialinės gerovės, kad konkurencingumo tarptautinėje arenoje nebūtų siekiama bet kokia kaina, vardan ekonominės pažangos paminant visos visuomenės teises į socialinį teisingumą, sveikatos apsaugą, švarią aplinką ir kitus fundamentalius poreikius. Susitarimas taip pat turėtų remtis mokslu, o ne atskirų rinkos dalyvių interesais, skaidraus ir teisingo finansavimo, visuomenės įtraukimo ir aiškios atskaitomybės principais.

Parengė Aistė Pikšrytė / „Klimato reporteriai“ (klimatoreporteriai.lt)