Ne visos karūnos uždėtos

Šv. Kazimiero koplyčios fasade įmūryta marmurinė fundacinė lenta, virš jos įkomponuotas kartušas su Lenkijos karalystės Baltuoju Ereliu ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyčiu. Erelio galvą kadaise vainikavo karūnėlė, o patį kartušą puošė Vazų dinastijos karūna. Iki mūsų dienų šios karūnos neišliko. Autentiško paminklo detalės buvo sunaikintos. Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos valdybos pirmininkas, Heraldikos akademijos direktorius Paulius Vaniuchinas siūlo atkurti sunaikintas karūnas.

Šv. Kazimiero skulptūra puošia katedros portiką, o prie jos kojų padėta kunigaikščio kepurė tarsi simboliškai patvirtina faktą, kad karalaitis Kazimieras taip ir netapo karaliumi. 

1521 m. popiežius Leonas X Kazimierą paskelbė palaimintuoju. 1602 m. popiežius Klemensas VIII išleido brevę ir oficialiai paskelbė jį Lenkijos ir Lietuvos šventuoju, o jo įpėdinis popiežius Povilas V 1621 m. – visos Katalikų Bažnyčios šventuoju. 

Koplyčia, kurios rūsyje buvo palaidotas šv. Kazimieras, ilgainiui pradėta vadinti Karališkąja, o pats rūsys – Karalių kripta. Vėliau ši koplyčia atiteko didikams Valavičiams, todėl ji pradėta vadinti Valavičių koplyčia. Seniau Valavičių koplyčia stovėjo dabartinės Šv. Kazimiero koplyčios vietoje. Šią vietą parinkus Šv. Kazimiero koplyčiai, buvo sudaryta mainų sutartis: Valavičiai savo koplyčią turėjo užleisti valdovui, mainais gaudami senąją Karališkąją koplyčią, kurioje buvo palaidotas karalaitis Kazimieras. Joje šv. Kazimiero palaikai išgulėjo iki 1623 m.

Tuo metu Abiejų Tautų Respubliką (toliau – ATR) valdė švedų kilmės valdovai – Vazos. Mirus Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui ir nepalikus sosto įpėdinio, sostas atiteko jo seseriai Kotrynai, kuri 1562 m. Vilniuje ištekėjo už būsimojo Švedijos karaliaus Jono III.

Protestantiškoje Švedijoje augęs, bet katalikiškai auklėtas jų sūnus Žygimantas Vaza buvo uolus katalikas ir didelė garbe laikė, kad jo giminėje, pagal motinos liniją, būta šventojo. Tad 1623 m. šv. Kazimierui pradėjo statyti naują koplyčią kaip pamaldumo ir Vazų bei Jogailaičių giminystės ryšio ženklą. Karalius mirė Varšuvoje, taip ir neišvydęs pastatytos koplyčios. Ją statyti baigė karaliaus sūnus ir įpėdinis Vladislovas Vaza. Dar tėvo 1618–1619 m. Augsburge užsakytame ir pagamintame naujame sidabriniame sarkofage – relikvijoriuje šv. Kazimiero palaikai 1636 m. buvo iškilmingai pernešti ir palaidoti naujosios barokinės koplyčios altoriuje.

„Tuo metu, kai ji buvo pastatyta – prieš 1636 m., nei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nei Lenkijoje nebuvo jai prilygstančio pastato. Koplyčios ankstyvojo baroko architektūra išliko iki mūsų dienų beveik nepakitusi. Kvadratinio plano koplyčią sudaro trys aiškios geometrinės dalys: kubas, aštuoniasienis ir kupolas. Pastatą projektavo italų kilmės architektas Mateo Kastelis (Matteo Castello), statė ir dekoravo jo sūnėnas Konstantinas Tenkala (Costantino Tencalla). Architektas Laurynas Gucevičius XVIII a. pabaigoje perstatydamas katedrą Šv. Kazimiero koplyčią integravo į pastato visumą,“ – sako P. Vaniuchinas.

Po koplyčia 1939 m. įrengtame mauzoliejuje ilsisi Aleksandro Jogailaičio, Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikai, Vladislovo Vazos širdis.

Pietiniame Šv. Kazimiero koplyčios fasade įmūryta K. Tenkalos sukurta marmurinė fundacinė lenta, kurioje lotyniškai parašyta: „Geriausiajam galingiausiajam Dievui, Šventajam Kazimierui, karaliaus Kazimiero Jogailaičio sūnui, Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėjui, saugotojui ir gynėjui, princui ir giminaičiui, Zigmantas III, Lenkijos ir Švedijos karalius, pastatė, aprūpino ir išpuošė šią koplyčią, amžiną savo pamaldumo ir pagarbos paminklą. Vladislovas IV, perkėlęs šventojo kūną, pagerbė, pabaigė ir paskyrė 1636 Viešpaties metų rugpjūčio 14 dieną“. Lenta puošta barokiniais apvadais su voliutomis ir vaisių girliandomis, virš jos įkomponuotas kartušas su Lenkijos ir Lietuvos herbais.

„1569 m. Liublino unija sujungė abi tautas į vieną valstybę. XV–XVI a. pirmojoje pusėje lenkų Erelis ir lietuvių Vytis dažniausiai vaizduojami kartu vienas šalia kito, bet atskiruose skyduose, o dabar oficialiai įteisinamas sudėtinis valstybės herbas – Erelis ir Vytis pakartojami įstrižai keturių laukų skyde, dažniausiai herbo širdyje dedant valdovo giminės herbą. Vazų valdymo laikotarpiu ATR jungtinis herbas buvo papuoštas aukso grandine su ant jo kabančiu avinėliu – Aukso Vilnos ordinu. Nuo to herbas tapo dar sudėtingesnis.

Vertikaliai pailgintame kartuše įkomponuotas dviejų laukų skydas, heraldikos požiūriu dešiniajame skyde vaizduojamas Lenkijos Erelis, kairiajame – Lietuvos Vytis. Skydą juosia Aukso Vilnos ordino grandinė ir prie jo prikabintas avinėlis. Kartušą vainikavo karūna. Paminklo autorius – karaliaus dvaro architektas italas K. Tenkala. Toks kartušas su Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbais – vienintelis Vilniuje.

Taigi kartuše įkomponuotas ne keturių laukų skydas, ant kurio uždėta herbo širdis, bet tik dviejų, o valdovo giminės herbas – Javų pėdas – uždėtas ant Erelio krūtinės. Šiandien kartušą vainikuoja ne karūna, bet keistas barokinis ornamentas. Taip pat karūnos trūksta ir ant lenkų Erelio galvos,“ – sako P. Vaniuchinas.

Vienas žymiausių Lietuvos dailės istorikas Vladas Drėma (1910–1995) apybraižoje „Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782–1801 metais“ nurodo, kad caras Aleksandras I, lankydamasis Vilniuje 1802 m., įsitikino, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai visiškai sugriauti, tačiau pastebėjo Šv. Kazimiero koplyčios fasade paminklinę lentą su buvusios Lietuvos–Lenkijos Respublikos herbu ir Vazų dinastijos karūna. Šią karūną kaip suverenios valstybės simbolį caras įsakė nukalti, o patį herbą leido palikti („A etu pticu ostavit“). Caro įsakymas buvo tuoj pat įvykdytas, ir karūnos vietoje nulipdytas neaiškios barokinės formos ornamentas.

„Atrodo, kad buvo sunaikinta tik Vazų dinastijos karūna, kuri vainikavo kartušą. Matyt, karūna nuo Lenkijos Erelio galvos buvo pašalinta vėliau. 1921 m. fotografo Jano Bulhako užfiksuotoje Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios epitafinės lentos fragmento nuotraukoje matyti, kad erelio galva padabinta maža karūna,“ – dėstė P. Vaniuchinas.

V. Drėma nurodo, kad 1980 m. vykdant nelemtą Šv. Kazimiero koplyčios išorės sienų „restauravimą“, buvo siūlyta atstatyti ankstesnę koplyčios fundatorių Vazų dinastijos karūną – pašalintą ir sunaikintą autentiško paminklo esminę detalę. Miesto ir respublikos kultūros paminklų apsaugos įstaigų vadovai šį pasiūlymą atmetė kaip neaktualų. Taip pat iš šios koplyčios paminklinėje lentoje juvelyriškai iškalti smiltainio ornamentai, labai stropiai nuvalius (nugramdžius ankstesnį aliejinių dažų sluoksnį), vėl buvo uždažyti purvino cemento sluoksniu, užuot parodžius taurios medžiagos – patinos – grožį.

Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos institutas