Nedarbo išmokos kaime: ar neauginame „pašalpinių“ armijos?

„Žiūrint iš valstybinės politikos, žemės ūkyje yra turbūt daugiausia galimybių, kur galima nukreipti didelę dalį nedirbančių asmenų. Statistika liudija, kad ten yra tikrai daug darbo vietų – pačių įvairiausių, net ir nekvalifikuotam darbui. Kokie sprendimai reikalingi šioje srityje? Tai, ką mes girdime iš ūkininkų, tikrai neramina – jiems darosi nebeįmanoma surasti ne tik traktorininko ar melžėjos, bet ir nekvalifikuotų darbininkų sezoniniam darbui – rinkti akmenis pavasarį arba skinti uogas, obuolius vasarą ir rudenį bei dirbti bulviakasyje.

Tai jau tikras iššūkis darbininkų ieškantiems ūkininkams, šitos problemos sprendimui nėra vieno recepto – turi būti kompleksas priemonių. Kaip teigia Užimtumo tarnyba, didžiausias nedarbas yra Kalvarijos savivaldybėje. Tai labiausiai į Vakarus nutolusi savivaldybė, kurioje pakankamai derlingų žemių ir nemažų ūkių, bet problemos turbūt yra tame, kad pakankamai ribotas susisiekimas. Reikėtų spręsti susisiekimo problemas, nes ne visi turi galimybę savo automobiliu nuvažiuoti iki darbo vietos. Jaunoms šeimoms, turinčioms vaikų, atsiranda problema dėl vaikų užimtumo – tai darželiai, mokyklos. Kai nėra vaikų paėmimo iš namų ir nuvežimo į ugdymo įstaigas, į šitų dalykų sprendimą turėtų įsitraukti ir savivaldybės.

Girdime nemažai pasiūlymų, kad reikia mažinti bedarbių pašalpas arba jas visiškai naikinti, jog žmonės norėtų dirbti. Tai būtų tik dalinis problemos sprendimas, nes tikrai ne visi yra piktybiniai bedarbiai – tarp jų yra senjorų, neįgalių asmenų. Bet atsiranda ir tokių, kurie finansiškai paskaičiuoja, kad tarp minimalaus atlyginimo ir jo pašalpos yra tik nedidelis skirtumas. Svarbu ieškoti galimybių motyvuoti tuos žmones įsitraukti į darbą, čia kaip tik galėtų būti nuvažiavimo į darbą išlaidų kompensavimas. Tenka girdėti iš tų žmonių, kurie atlieka kad ir nekvalifikuotą darbą, jog darbas nepateisina jų lūkesčių – yra daug viršvalandžių, nepastovus darbo grafikas, jis nėra aiškus, todėl vėliau atsiranda ir sveikatos problemų, ir pan.

Matome, kaip darbdaviai elgiasi su darbuotojais iš trečiųjų šalių – suteikia jiems netoli darbo vietos būstus, apmoka nuomą, kompensuoja dalį pragyvenimo išlaidų. Ir taip motyvuoja savo darbuotojus. Taip elgdamiesi darbdaviai galėtų pritraukti į kaimą ir lietuvaičius, nes jaunimas dažnai migruoja į miestus vien dėl to, kad ten gyvenimas yra daug patogesnis. Aktualu ūkiuose ir tai, kad labai svarbu stiprinti ir profesines mokyklas, tai yra specialistų perkvalifikavimą. Turėtų būti tam skiriamas didesnis Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos dėmesys, nes šiandien mechanizatoriaus darbas nėra vien traktoriaus ar kombaino vairavimas, yra ir GPS valdomi traktoriai, įvairiausios robotizuotos sistemos. Netgi gyvulių šėrimo technikoje ir jos priežiūroje labai daug skaitmeninių sistemų, todėl profesinės mokyklos galėtų būti pagalbininkės greičiau žmonėms prisitaikyti prie naujovių. Geroji praktika yra ir pameistrystė, kuri ir dabar taikoma įmonėse, kur pameistrystės būdu pačiose įmonėse ir kai kuriuose ūkiuose šalia jau dirbančių apmokomi nauji specialistai. Jie įgauna tikrosios praktikos, pasiruošia ir savo darbo vietoje tampa tikrais specialistais.

Svarbu tai, kad ūkininkai atlieka ir socialinę reikšmę regionuose. Žinome, kad žmonių kaimuose mažėja, todėl turėtų būti ir socialinės politikos dalis – dėmesys ilgalaikiams bedarbiams, kad jie būtų įtraukti į mokymus, jog tos pašalpos netaptų tiktai vienintele galimybe išgyventi kaimuose.

Išskirtinis dėmesys turėtų būti taikomas ir etatiniams pašalpų gavėjams. Nemažą vaidmenį galėtų atlikti ir savivaldybių bei seniūnijų socialiniai darbuotojai, turintys praktikos šeimose su tam tikrais iššūkiais ir problemomis. Socialiniai darbuotojai iš tiesų siekia, ir yra labai gerų pavyzdžių, kai jie savo darbu, dėmesiu toms šeimoms ir jų vaikams neleidžia nusiristi dar labiau, padeda tobulėti ir atsistoti ant kojų. Galbūt reikėtų daugiau viešųjų darbų, kad tie bedarbiai atidirbtų už gaunamas pašalpas. Dabar pasigirsta siūlymų panaikinti viešuosius darbus ir mokėti pašalpas vien dėl to, kad jų „nusipelnė“ tie bedarbiai. Viešųjų darbų atlikimas jau įpareigoja ieškotis darbo, galbūt reikėtų plėsti ir jų apimtis – turėtų daugiau laiko atidirbti, nes tokie žmonės yra sveiki, neturintys specialiųjų poreikių. Jie būtų motyvuoti eiti dirbti ir užsidirbti, dirbti daugiau. Viešieji darbai turi keisti bedarbių požiūrį į nuolatinį darbą. Manau, kad šitoje srityje dar yra kur tobulėti ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turėtų užimti griežtesnę poziciją, daugiau kontroliuoti ir prižiūrėti šią sritį. Ir būtent kaip tik kaimuose yra daugiausia tokių, kurie per tuos kelių valandų viešuosius darbus bando susitvarkyti tą savo ilgalaikį nedarbingumą.

Tenka girdėti, kad vis tik kai kurie pašalpų gavėjai ir net maisto gavėjai į Užimtumo tarnybą atvažiuoja prabangiais automobiliais ir taip pykdo tuos, kurie tikrai yra socialiai remtini ir yra patekę į bėdą. Seniūnai, ypač seniūnaičiai, kurių institutas šiandien stiprinamas ir net siūloma, kad jie gautų tam tikrą minimalų atlygį, galėtų tas funkcijas atlikti, nes yra arčiausiai žmonių. Jie žino kiekvieną šeimą, kuo kuri užsiima, ir galėtų perteikti seniūnams informaciją apie nelegalų tų „pašalpinių“ darbą. Tai būtų tam tikra prevencija – arba legalizuokis, eik dirbti išsipirkęs patentą ar pan., dirbk tai, ką išmanai ir ką sugebi. Dabar tokie pašalpų gavėjai tiesiog sujaukia sistemą ir kenčia tie, kuriems tos pagalbos iš tikrųjų reikia. Nukenčia ir vieniši asmenys, ir senjorai, ir neįgalieji. Tada ir pagalbos būtų daugiau, ir krūvis visai sistemai sumažėtų.“

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.