Nekasamas daržas turi privalumų

Kokios priežastys paskatino apsigyventi kaime?

Kai į Lietuvą grįžome iš Norvegijos, kur gyvenome gražiose apylinkėse, gamtos apsupty, arti ežero, jau nenorėjome gyventi mieste. Įsikūrėme Prienų rajone, netoli Stakliškių. Beje, ir šiandien tenka pamokyti norvegų kalbos to pageidaujančius.

Esu asfalto vaikas, užaugusi Vilniuje, bet džiaugiuosi sau ir savo šeimai atradusi kaimą. Norėjau, kad būtume gamtoje kasdien, o ne retomis progomis ir, žinoma, kad užsiaugintume savo maisto – mėsos ir daržovių, kurių užtenka visai žiemai. Kaimas mums – sveika mityba ir švarus oras, ramybė, tyla.

Ūkis nėra didelis: pulkelis vištų, kalakutai, žąsys... Vasarą užsiauginame paukštienos savo reikmėms, iš kaimyninių ūkių perkame pieną, veršieną, avieną, triušieną. Norime žinoti, ką dedame į burną.

Vieniems vaikams kaimas patinka mažiau, kitiems labiau. Mažiausias Jonukas ir gimęs čia, kaime. Kai norime kitokių atostogų, važiuojame pagyventi bute. Vaikai nustemba, kad dėl laiptinės kaimynų negalima garsiau trepsėti, vakare triukšmauti ir panašiai... Gal tada labiau įvertina laisvės kaime pliusus.

Kaip nusakytumėte gamtinio (gyvo) daržo esmę?

Gamtinio daržo pavadinimą vartoju atsargiai, aklai neseku šia sistema, esu labiau intuityvaus daržo šalininkė. Akcentuoju, kad, norint gyventi sveikai, toks daržas yra galimybė šeimai užsiauginti maisto. Kai turi žemės, greitai supranti, kad jokių daržovių nebenori pirkti parduotuvėje. Žemė išties yra maitintoja.

Mano daržas – mandalos formos, yra 12 trikampių, ratu einančių lysvių. Jis nemažas, ir jame dirbu, galima sakyti, viena. Jo nekasu, kitaip nei įprasta, o raviu kitaip nei įprasta, ir nuolat gausiai mulčiuoju, daugiausia šiaudais ar šviežiai pjauta žole, kai kur – grikių lukštais.

Piktžoles nupjaunu ar nukarpau, raunu tik kai kurias ir retai. Kiek paimu iš žemės, tiek jai ir palieku, sau naudodama tik maistą. Visa likusi organika gula į lysves ir maitina dirvos mikroorganizmus, grybelius.

Darže labai svarbi augalų įvairovė – čia žydi ne tik lengvai pasisėjančios vaistinės žolės, auga daugiametės, bet ir žydi antrametės daržovės. Juk dauguma daržovių yra dvimetės. Beveik visas (lapinius kopūstus, porus, svogūnus, gražgarstes, salotas, pastarnokus ir kt.) užsiauginu iš savo rinktų sėklų. Didelė dalis gyvo daržo augalų pasisėja patys ir duoda puikų derlių.

Savaiminiai sėjinukai – patys tikriausi ir stipriausi augalai. Tiesa, šiuo būdu nepavyksta užsiauginti morkų ir burokėlių, jų sėklas perku, nors daigios būna ne visada. Lietuvos problema yra ta, kad neturime sėklų banko, o parduotuvėse sėklų kokybė vis prastėja, nors kaina auga.

Auginti iš savo rinktų sėklų, pjauti ar karpyti piktžoles, guldyti šalia daržovių vietoj trąšų, storai mulčiuoti – tokie darbai užtrunka. Kodėl verta nepagailėti laiko?

Gamtoje daug kas vyksta lėtai. Pasirinkome kaimą dėl tokio lėtumo. Žmogaus gyvenimas trumpas ir trapus. Daug kas sako – noriu sulėtėti, bet iš tiesų padaro ne kažin ką, kad taip nutiktų. Man patinka gyventi ir džiaugtis procesu, niekada nesivaikau greito rezultato. Juk ir gyvenimas yra procesas, svarbu prisitaikyti. Žmogus tėra gamtos dalis, ne valdovas. Liūtys ir sausros – tik keli pavyzdžiai, kaip gamta mus moko prisitaikyti, ir nebūtinai technologijomis... Gyvendamas kaime jautiesi mažas, priklausomas. Tuo pat metu kasdien pastebi gamtos didybę ir grožį – tai didelė dovana.

Diskutuojant apie ravėjimą, turiu savo nuomonę. Kiekvienas augalas, ar būtų kultūrinis, ar laukinis, dalyvauja fotosintezėje. Mano kopūstai, žirniai, žemuogės puikiai užauga ir žliūgių kilimuose. Man atrodo, kad blogiau ne piktžolės, o tuščia, išsieikvojusi žemė ar net plikas „tradicinio daržo“ juodžemis, kur nei nukritusio lapo nepamatysi, vaizdas kaip dykumoje. Bet juk gamtoje viskas auga paklotėje, o joje pilna gyvybės. Augalai – tik viena iš gyvybės grandžių. Mes, žmonės – taip pat.

Mulčiavimas yra labai svarbus gyvo daržo procesuose: dirva uždengta šiaudais ar žole, kurie ten pat ir suskaidomi, sveikai, natūraliai pamaitina žemę. Mikroorganizmai minta augalų išskiriama gliukoze ir mulčiu, aprūpina augalus visomis reikalingomis medžiagomis. Pravartu mulčiuoti tiek trumpo, tiek ilgo augimo daržoves. Visas mano daržas yra mulčiuotas ištisus metus. Gėlynus taip pat mulčiuoju, tik ne šiaudais, o grikių lukštais.

Mulčias kartu suteikia ir pastovesnę temperatūrą dirvai, padeda išsaugoti drėgmę. Baigiantis sausrai tikrinau: po 40 cm mulčio sluoksniu buvo drėgna.

Ir per sausras tenka laistyti nedaug? Kas bendra tarp neišrautų piktžolių ir gamtos tausojimo?

Daržoves laistau tik jas sėdama, ką tik pasėtas arba užsitęsus sausrai. Gausus laistymas ugdo paviršinį šaknyną, o juk mažai kas pagalvoja, kad per ilgas piktžolių šaknis į dirvos paviršių atkeliauja ir maisto. Todėl tokius augalus, kaip usnys, aš paprasčiausiai nukarpau. Kitas žoles darže tiesiog nupjaunu su plokščiapjove ar specialiu kauptuku. Jas kloju džiūti, skaidytis šalia daržovių, nes tai maistas dirvos gyventojams.

Mes kaip žmonija turime galvoti apie tausojimą: aš apie tai kalbėjau dar prieš 10 metų. Juk ir durpės Lietuvoje – sunkiai atsikuriantis išteklius. Aš tik per sėją kažkiek perku durpių substrato, bet jį maišau su daržo žeme ir sunaudoju labai nedaug.

Lysvė ant kartono: kaip sluoksniuoti?

Užsienyje, kur jau seniau populiarūs miesto daržai ir pakeltos lysvės, toks metodas taikomas gana dažnai, bet ten ant kartono paprastai pilamas substratas. Kartonas padeda nupūdyti velėną.

Jeigu noriu greitesnio rezultato, paklojusi kartoną ant velėnos, sluoksniuoju nupjautą žolę, lapus, šiaudus, virtuvės atliekas. Taip esu įrengusi keletą didelių gėlynų pievose. Kai nespėju pjauti žolės nuo takelių, ant jų irgi kartoną kloju. Jis, galima sakyti, per metus visiškai suskaidomas.

Esate šešių knygų autorė – apie ką jos?

Gyvenimas kaime padėjo atverti kūrybos klodus, pradėjau rašyti produktyviau. Juk didžiausias stimulas kūrybai – gamta. Dvi mano knygos skirtos daržui: „Gyvo daržo atmintinė“, „Daržo atmintinė“ (jos yra elektroninės).

Gamta labai kviečia ir poezijai. „Skambėjimas atskirai“ ir „Neparašyti laiškai“ – mano poezijos knygos, kuriose išsiliejo gilūs dvasiniai ieškojimai, meilė gyvenimui, harmonija ir ramybė.

Dar dvi knygos – „Tradicinių lietuviškų dirbinių kūrimas“ – metodinė mokomoji knyga, tautodailininkės Jorės biografija, „Dabarcinės pasakos“ – dzūkų tarme parašytos pasakaitės vaikams. Visas jas galima rasti mano tinklaraštyje gyvenimaskaime.com arba per instagramo paskyrą @gyvasdarzas.

Kas paskatino pasinerti į lėlių, žaislų kūrybą?

Nuo vaikystės mėgstu rankdarbius. Ir dabar kuriu makrame stiliaus dekoracijas, šiaudinius sodus, užsiimu karpiniais, audžiu senovinėmis lietuviškomis staklėmis, mezgu, neriu vąšeliu.

Pirmosios lėlės, žaislai prasidėjo nuo siūtų meškiukų, kai augo vyresnieji vaikai. Norėjau vaikams duoti ne tik sveiką maistą, bet ir sveiką žaislą. Buvau lankiusi įvairių kursų, mokiausi per pamokas internete. Man visą laiką imponavo Valdorfo žaislų idėja: mama pati kuria vaikui ir į žaislą sudeda savo emocijas.

„Užsikabinau“ už lėlių, nes nėrimas vąšeliu ir mezgimas – mano mėgstamiausi žiemos laisvalaikio užsiėmimai. Sukūriau megztų lėlių-gėlių kolekciją, kurioje į gėlę žvelgiu kaip į personažą. Einu į daržą ir jame matau gyvas būtybes. Vienos virsta lėlėmis, kitos – knygų personažais. Galiu valandų valandas kalbėtis su pupelėmis ir žirniais, klausytis šlamančių kukurūzų ir tai man nenusibosta. Juk mano daržas – kasdienis ryšys su gamta.

Ievos ANELAUSKAITĖS-MOTIEJAUSKĖS šeimos albumo nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.