„Nemuno 7“ – želdynas kultūros erdvėje

„Nemuno 7“ – kas tai?

Originalus žemkasės pavadinimas. 1965 m. Čekoslovakijoje pagamintas laivas ilgą laiką plaukiojo upėje ir gilino vagą, vėliau, technologiją pripažinus žalojančią upės ekosistemas, naudotos pažangesnės žemsiurbės. „Nemuno 7“, kaip ir „Nemuno 8“, kt., turėjo būti supjaustyta metalo laužui. Tačiau programos „Kaunas – Eu­ropos kultūros sostinė 2022“ kuratoriai, ieškodami neįprastų erdvių, galinčių pa­kviesti šiuolaikinį meną vystyti dialogą su lankytoju aktualiomis temomis, išsaugojo šią upeivystės techniką.

„Nemuno 7“ atgimė antram gyvenimui, tapo nauja kultūros ir meno erdve. Joje šiuo metu veikia nuolatinė lauko meno eks­pozicija, naujai įrengtoje parodų erdvėje meno ekspozicija keičiama kas mėnesį.

Kokia augalų ant žemkasės denio paskirtis?

Jie kviečia susipažinti, pabūti jų draugi­joje, praplėsti žinias. Panorėjus, atsivėrus, jie gali tapti mokytojais, įkvėpėjais. Nuo projekto pradžios architektė Sigita Kundro­taitė ir projekto vadovė Asta Ivanauskienė matė „Nemuno 7“ kaip kraštovaizdžio dizaino objektą ir siekė, kad augalai užimtų reikšmingą dalį lauko ekspozicijoje.

Papasakokite apie apželdinimo kon­cepciją.

„Augalų pionierių“ idėja kilo kraštovaiz­džio dizainerei Ulai Marijai Bujauskaitei, peržiūrint nuotraukas, kur tarp metalinių denio plokščių, kaušuose ir kitose žem­kasės vietose žaliavo įsispraudę augalai. Neprižiūrint prieigų, dar po 50 metų žemkasę greičiausiai paslėptų miškelis. Toks natūralus augalijos kaitos procesas vadinamas ekologine sukcesija.

Pirminė sukcesija vyksta tada, kai au­galai pionieriai apsigyvena ten, kur nėra dirvožemio, dažnai po ekosistemų sunai­kinimų: ugnikalnio išsiveržimo, užbeto­navimo urbanizuojant teritorijas, kasant iškasenas karjeruose ir t. t. Čia įsitvirtina pionierių rūšys: kerpės, samanos, žoliniai augalai, kurie savo ir priviliotų vabzdžių biomase pradeda kurti dirvožemį ir svetin­gesnę aplinką vėlesnėms rūšims. Pirminė sukcesija trunka ilgai, kai kuriose vietose šimtus ir net tūkstančius metų.

Antrinė sukcesija vyksta jau esant dir­vožemiui. Tuomet pionierių rūšys daug greičiau kolonizuoja sutrikdytas teritori­jas: po gaisrų, kirtimų, potvynių, žemės ūkio veiklos, kur jau yra dirvožemis, o pionieriškos augalų rūšys jį stabilizuoja, sodrindamos maistines medžiagas, regu­liuodamos šviesos prieinamumą ir vėjo poveikį bei mažindamos temperatūrą. Bendrija atsistato per 50–150 metų. Kai dirva yra nualinta (eroduota), antrinė sukcesija supanašėja su pirmine ir gali trukti kur kas ilgiau nei įprastai.

Ekologinių bendrijų kaita vyksta nuo­latos, gamtoje vyksta įvairūs išoriniai sutrikdymai, o augalai visada stengiasi kolonizuoti naujas teritorijas. Net miške nuvirtęs medis gali atverti mažytį miško lopinėlį, panašų į prieš 50 metų, kai me­džiai dar nebuvo dideli ir pavėsingi. Toje vietoje staiga atsiras kitoks mikroklimatas, ten bus daugiau saulės šviesos, šiek tiek aukštesnė temperatūra, mažiau apsaugota nuo vėjų ir pan.

Mišką labiausiai paveiks temperatūra ir krituliai, kurie skirtingose jo vietose skirsis. Dėl nuvirtusio medžio skirsis dirvožemiai ir augalų rūšinė sudėtis, skirtingi gyvūnai norės ten gyventi, nes maža niša labiau atitiks jų poreikius nei kitos. Įdomu tai, kad bendruomenės sutrikdymas ilgoje laiko perspektyvoje pagerina, praturtina pačią bendruomenę. Kiekvienas vidutinio lygio sutrikdymas sukuria naujas buveines su unikaliomis nišomis. Kuo jų daugiau, tuo didesnė biologinė įvairovė ir didesnis stabilumas, sveikesnės ekosistemos.

Kokius augalus pasirinkote šiam neįprastam želdynui?

Pasirinkome daugiau nei 40 augalų rūšių, kurios gali būti pionieriais skirtin­gose aplinkose, kaip antai smėlio kopose: kalninė pušis (Pinus mugo), raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa), sodinome veislę ‘Rubra’, taip pat smiltyninė rugiaveidė (Leymus arenarius), panaudojome veislę ‘Blue Dune’. Užliejamų teritorijų pio­nierės: paupinė usnis (Cirsium rivulare), pasirinkome ‘Atropurpureum’, paprastoji raudoklė (Lythrum salicalia), želdynui tiko veislė ‘Pink Blush’, raudonžiedis viduvis (Centranthus ruber) – Viduržemio jūros regiono pionierius, kuriantis kolonijas senuose griuvėsiuose, augantis akmeninių sienų plyšiuose.

Mūsų želdynas dekoratyvus, nes pasi­telkėme dekoratyvias augalų veisles, pasi­žyminčias ilgesniu ir gausesniu žydėjimu, lengviau kontroliuojamu plitimu, taip pat kokiais nors išskirtiniais, tai rūšiai nebū­dingais bruožais. Pavyzdžiui, sodinome paprastosios pušies (Pinus sylvestris) veislę ‘Watereri’, nes ji kompaktiška, o hibridinių penstemonų (Penstemon hybrida) veislę ‘Midnight Masquerade’ – dėl tamsių lapų, kurie ankstyvą pavasarį laukiant pirmųjų žiedų, papuošė saulėtąjį gėlyną. Dekoratyvi laukinės morkos (Daucus carota) veislė ‘Dara’ nepaliko abejingų lankytojų, nes industrinėje aplinkoje taip išsikerojusi ji atrodė išties įspūdingai.

Naudojome ir gamtoje sutinkamas rūšis. Visą rugpjūtį žavėjo siauralapis gaurometis (Epilobium angustifolium). Lietuvoje jis sutinkamas pažeistose vietose: iškirstuose, išdegusiuose miškuose, pelkėse, nuošliau­žose, upių vagų teritorijose, greitkelių ir geležinkelių šalikelėse, dirvonuojančiuose laukuose. Dėl stulbinamų plotų, kuriuos greitai padengia kolonizuodamas su­degusius miškus, Šiaurės Amerikoje jis vadinamas ugnies žole (fireweed). Vienas gauromečio augalas per metus gali išau­ginti apie 80 000 sėklų. Subrendusios jos su pūkeliais vėjo išnešiojamos dideliais atstumais. Medienos ruošos darbai ar miško gaisrai atveria naujų teritorijų ir galimybių šiai rūšiai įsitvirtinti. Tik ši rūšis sukuria koloniją, tuoj ją aptinka bitės ir kiti apdulkintojai, renkantys žiedų nektarą, žolėdžiai žinduoliai minta jų ūgliais, o mes labai vertiname fermentuotą gauromečio lapų arbatą.

Apie kiekvieną želdyne pasodintą au­galų rūšį galima sužinoti įdomios informa­cijos, paklausius šiam projektui paruoštą augalų audiogidą. Tikiu, kad kiekvienas ras kažką naudingo, gaus įžvalgų, idėjų, pajaus augalų ir žmogaus pasaulių sąsajas.

Kaip įrengėte talpyklas augalams, kaip derinote tarpusavyje?

Pirmiausia suskirsčiau augalus pagal poreikius: drėgmės, šviesos ir dirvožemio tipus. Kai paaiškėjo žemkasės plūduriavi­mo vieta, tapo aišku, kurios zonos gaus daugiausia saulės, kurias apšvies tik ryte arba vakare, taigi ten susodinti pavėsio arba pakenčiantys šviesos trūkumą augalai: rusmenės, žiognagės, palemonai, didžiosios astrancijos, paparčiai, stambialapiai astrai.

Talpyklas saulėtoje vietoje paskirstėme pagal dirvožemio tipą ir drėgmės reži­mą: metaliniuose kaušuose ant didelio sluoksnio keramzito, pievų dirvožemyje, permaišytame su smėliu, auga kalninės pušelės, smiltyninė rugiaveidė, karpota­sis beržas, paprastasis lipikas, paprastoji žemuogė, dvimetė nakviša.

Panašiame dirvožemyje, tik kitoje sau­lėtoje vietoje tarpsta blyškiosios ežiuolės, zundos, misūrinės nakvišos, tūbės ir di­džiažiedžiai katilėliai. Kompostu papildy­tame dirvožemyje auga paupinės usnys, raudoklės, gauromečiai, penstemonai, veronikūnai, monardos, laukinės morkos.

Sodinant ir prižiūrint želdyną, būtina laikytis bendrų komponavimo taisyklių, atsižvelgti į augalų aukščius ir žydėjimo laikus. Susodinus augalus, viskas buvo užmulčiuota: vienos zonos smulkinta pušų žieve, kitos – žvirgždu.

Ar želdynas laistomas? Kaip?

Laistymo sistema yra vienas geriausių sprendimų, lemiančių želdyno metalinėse talpyklose sėkmę. Ją įrengę vyrukai pa­naudojo upę. Suskirstėme laistymo zonas pagal augalų poreikius, o šie mums atsidė­kojo gausiu ir vešliu žydėjimu. Vienintelis šiame laive nelaistomas auga ir tuo visai nesiskundžia aitrusis šilokas (Sedum acre), jis natūraliai paplitęs sausose, smėlėtose, žvyringose vietose.

Ar tokiam želdynui reikia žmogaus priežiūros? Gal tolesnę eigą perleidote gamtai į rankas?

Kad ir kaip stengėmės, tankiai suso­dinome augalus, juos sluoksniavome, mulčiavome, kad nereikėtų ravėti ir būtų mažiau priežiūros, vis dėlto gamta dir­ba savo darbą, o žmogiškas estetikos ir noro kontroliuoti poreikis – savo. Tenka peraugusius augalus nugenėti, išvirtusius parišti, kai kurias nelauktas, iki skausmo pažįstamas pionierių augalų rūšis išrauti, kai kurias, jei gražu, palikti. Kitais metais bus dar įdomiau, nes pasimatys, kurie augalai peržiemojo, kuriuos teks atsodinti, laukiu ir tikiuosi, kad sudygs daugiau pasisėjusių rusmenių ir tūbių. Daug išraiškingesni antraisiais gyvenimo metais bus varpiniai augalai.

Ekologai sutaria, kad gamtoje stabi­lumas neegzistuoja, net gana stabiliose sengirių ekosistemose bendrijų kaita tik žymiai sulėtėja, bet ji nesustoja ir pokyčiai nesibaigia niekada. Graikų filosofas He­raklitas prieš 2 500 m. daug mąstė apie pokyčius, iš jo veikalų vėliau išminties sėmėsi Aristotelis ir Platonas. Pagrindinės teorijos, kurias formulavo filosofas ir kurios atliepė į mano klausimus – nuolatinio judėjimo teorija ir iš jos kylantis priešybių vienybės principas.

„Pantha rhei“ arba „viskas juda“ nuolati­nio judėjimo teorija teigia, kad neįmanoma į tą pačią upę įbristi du kartus. Pasak filoso­fo, pasaulio tvarka yra nuolatinis pokytis, o pasipriešinimas šiam pokyčiui yra tam tikra mirtis, kai atsisakoma dalyvauti tame, kas lemia gyvenimą. Pokytis yra nuolatinis perėjimas iš vienos priešingybės į kitą: šalti dalykai įkaista, karšti vėsta, drėgni daiktai išdžiūsta, sausi – sudrėksta, jaunystė nyksta, gyvas miršta ir pan.

Tarp priešybių visada vyksta kova. „Kova yra visa ko tėvas ir karalius, – rašė Heraklitas. – Amžina pokyčių tėkmė atsiskleidžia kaip kontrastų harmonija, kaip amžinas kariau­jančių pusių nusiraminimas, ginčijamųjų susitaikymas ir atvirkščiai. Priešybės kovoja ir kartu susilieja.“ Niekas geriau už sodininką nežino, kokia yra harmoningo sodo vaizdo kaina ir kaip augalai tarpusavyje kovoja dėl resursų. Heraklitas taip pat tikėjo, kad gamta yra geriausias žmonių mokytojas ir kiekvienas gali mokytis, tobulėti vien stebėdamas gamtą.

„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ

Rasos Povilionienės ir Lauros Česiūnienės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.