Neperdirbta pakuotė gali kainuoti vietą parduotuvės lentynoje

Nuo šių metų rugpjūčio 12 d. pradėtas taikyti Europos Sąjungos Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamentas (PPWR). Nors dalis jo reikalavimų įsigalios tik artimiausiais metais, verslui pokyčių tempą jau diktuoja ne vien teisės aktai. Didieji prekybos tinklai, įgyvendindami savo tvarumo strategijas, vis daugiau dėmesio skiria tiekėjų naudojamoms pakuotėms.

Sertifikavimo ekspertai pastebi, kad į juos jau kreipiasi prekybos tinklų tiekėjai, kurių prašoma pagrįsti ant pakuočių naudojamus perdirbamumo ženklus ir teiginius.

„Įsivaizduokime, kad prekybos tinklas nusprendžia nuo 2028 metų užtikrinti, jog bent 80 proc. jo asortimente naudojamų pakuočių būtų perdirbamos. Tokiu atveju reikalavimų neatitinkantis gamintojas rizikuotų prarasti vietą lentynose, o kartu ir reikšmingą dalį pajamų. Todėl šiandien verslui svarbiau skaičiuoti ne tai, kiek kainuos pakeisti pakuotę, o kiek įmonė gali prarasti, jeigu to nepadarys laiku“, – sako Audrius Jasėnas, RecyClass auditus atliekančios akredituotos įstaigos „Intechcentras” vadovas.

Pasak eksperto, pakuotės pakeitimas nėra kelių savaičių darbas. Naujų medžiagų paieška, bandymai, gamybos pritaikymas, dizaino ir rinkodaros sprendimai gali užtrukti ne vieną mėnesį. Be to, ne visi žaliavų tiekėjai yra pasirengę pateikti informaciją, reikalingą pakuočių perdirbamumui pagrįsti.

Atsakomybė dar prieš tampant atlieka

Pasak l. e. p. Žaliųjų finansų instituto vadovės Ingridos Lašinskienės, naujasis reglamentas iš esmės keičia požiūrį į pakuočių valdymą. Iki šiol įmonėms daugiausia dėmesio reikėjo skirti į rinką išleistų pakuočių apskaitai ir jų atliekų sutvarkymui. Dabar atsakomybė persikelia gerokai anksčiau – į pakuotės projektavimo ir gamybos etapą.

„Verslas turės ne tik pasirinkti tinkamas medžiagas, bet ir techniniais duomenimis pagrįsti, kad pakuotė atitinka nustatytus reikalavimus. Tai reiškia pokyčius visoje tiekimo grandinėje – nuo žaliavų tiekėjų iki galutinio produkto pardavėjų. Svarbu ir tai, kad už pakuotės atitiktį tam tikrais atvejais bus atsakingos net tos įmonės, kurios pačios pakuočių negamina, tačiau pakuoja savo produktus ir pateikia juos rinkai su savo prekės ženklu“, – aiškina I. Lašinskienė.

Vienas svarbiausių pokyčių – formalus pakuočių atitikties vertinimas, apimantis techninės dokumentacijos rengimą ir ES atitikties deklaraciją. Įmonėms reikės aiškiai nustatyti savo vaidmenį tiekimo grandinėje ir užtikrinti, kad turimi dokumentai pagrįstų pakuotėms taikomų reikalavimų laikymąsi.

Naujos pareigos tenka ir tiekėjams, importuotojams bei platintojams. Todėl vien tiekėjo patikinimo, kad pakuotė tinkama, ne visada pakaks – gali prireikti papildomų techninių duomenų apie jos sudėtį ir savybes.

Pokyčiai palies ir kavines, ir elektroninę prekybą

Dalis naujų reikalavimų jau taikomi. Pavyzdžiui, nuo šių metų rugpjūčio maistui skirtose pakuotėse ribojamos tam tikrų sintetinių cheminių junginių – PFAS – koncentracijos.

Nuo 2027 m. vasario 12 d. karštus ir šaltus gėrimus bei paruoštą maistą išsinešti parduodantys verslai turės sudaryti galimybę klientams naudoti savo atsineštą tarą, netaikydami blogesnių sąlygų nei naudojant vienkartinę pakuotę. Nuo 2028 m. vasario atitinkamiems verslams, išskyrus numatytas išimtis, atsiras pareiga pasiūlyti ir daugkartines pakuotes, veikiančias pakartotinio naudojimo sistemoje.

Dar platesni pokyčiai numatyti nuo 2030 metų. Bus pradėti taikyti pakuočių perdirbamumo kriterijai, tam tikroms plastikinėms pakuotėms – privalomi perdirbtų medžiagų kiekiai, taip pat bus ribojamas perteklinis pakavimas. Pavyzdžiui, elektroninės prekybos pakuotėse tuščios erdvės dalis paprastai negalės viršyti 50 proc., laikantis reglamente nustatytų sąlygų.

„Elektroninės prekybos įmonei tai nebūtinai reikš būtinybę kurti naują pakuotę. Kartais pakaks pasirinkti tinkamesnio dydžio dėžes ar siuntimo maišelius, sumažinti užpildų kiekį. Tačiau plastiko pakuočių atveju teks įvertinti ir perdirbto turinio reikalavimus. Daliai verslų didžiausias pokytis bus ne gamyboje, o reikalavimuose savo tiekėjams“, – pažymi I. Lašinskienė.

Kiek gali kainuoti neperdirbama pakuotė?

Prisitaikymas prie naujų reikalavimų verslui pareikalaus investicijų – nuo pakuočių bandymų ir techninės dokumentacijos iki naujų medžiagų ar gamybos technologijų. Tačiau delsimas taip pat gali turėti tiesioginę finansinę kainą.

Lietuvoje reikšmingai skiriasi perdirbamųjų ir neperdirbamųjų pakuočių taršos mokesčio tarifai. Priklausomai nuo medžiagos, už neperdirbamąsias pakuotes gali tekti mokėti kelis kartus daugiau. Didelius pakuočių kiekius rinkai tiekiančioms įmonėms tai gali reikšti dešimtis ar net šimtus tūkstančių eurų papildomų išlaidų.

Kita vertus, pakuočių peržiūra gali atverti ir taupymo galimybių.

„Pakuočių svorio ir perteklinių medžiagų mažinimas gali padėti sumažinti žaliavų sąnaudas, efektyviau išnaudoti transportavimo pajėgumus ir mažinti atliekų tvarkymo išlaidas. Net ir nedidelis vienos pakuotės svorio sumažinimas, kai gaminami milijonai vienetų, gali duoti reikšmingą finansinį rezultatą. Todėl investicijas į pakuočių pokyčius verta vertinti ne tik kaip atitikties išlaidas, bet ir kaip galimybę efektyvinti veiklą“, – sako I. Lašinskienė.

Vis dėlto universalaus sprendimo nėra. Pavyzdžiui, maisto pramonėje daugiasluoksnių pakuočių pakeitimas lengviau perdirbamomis alternatyvomis gali kelti papildomų iššūkių, nes būtina išsaugoti produkto kokybę, saugą ir galiojimo terminą.

Būtina didinti perdirbimo pajėgumus

Nors pakuočių sprendimų rinkoje daugėja, naujasis reglamentas kelia klausimų ir dėl Europos pramonės pasirengimo. Plastiko perdirbimo sektoriaus atstovai atkreipia dėmesį, kad PPWR tikslams pasiekti perdirbimo pajėgumai Europoje turėtų augti maždaug 6 proc. kasmet, tačiau pastaruoju metu stebimos priešingos tendencijos.

Tai kelia klausimą, ar griežtinant reikalavimus Europos gamintojams kartu sudaromos pakankamos sąlygos konkuruoti su pigesne produkcija iš trečiųjų šalių.

Kartu matomas ir didėjantis verslo pasirengimas. Sertifikavimo sektoriaus pateiktais duomenimis, 2025 metais Europoje atlikta apie 17,3 tūkst. savanoriškų pakuočių perdirbamumo savianalizės vertinimų. Auga ir sertifikuotų auditorių skaičius, plečiasi konsultavimo bei mokymų pasiūla.

„Vienas didžiausių PPWR privalumų yra tai, kad jis skatina verslus į pakuotes žiūrėti strategiškiau. Sprendimai dėl jų nebegalės būti priimami atskirai nuo žaliavų tiekėjų, gamybos procesų, klientų poreikių ar perdirbimo galimybių. Tačiau svarbu, kad reglamentas taptų ne tik papildoma prievole gamintojams, bet ir paskata investuoti, diegti inovacijas bei stiprinti Europos pramonės konkurencingumą“, – teigia A. Jasėnas.

Nuo ko pradėti verslui?

Pasak I. Lašinskienės, pirmasis žingsnis turėtų būti esamų pakuočių inventorizacija – kokios medžiagos naudojamos, kokia jų sudėtis, kokius techninius duomenis turi tiekėjai ir už kurių pakuočių atitiktį atsakinga pati įmonė.

Tuomet svarbu nustatyti, kurie reikalavimai aktualūs jau dabar, o kuriems būtina pasirengti iki 2030 metų. Vienoms įmonėms pakaks atnaujinti dokumentaciją, kitoms gali prireikti keisti tiekėjus, medžiagas ar gamybos procesus.

„Nors kai kurie administraciniai reikalavimai dar peržiūrimi, pagrindinė kryptis nesikeičia – pakuotėms keliami reikalavimai etapais taps vis konkretesni. Todėl šiandien priimami sprendimai dėl pakuočių dizaino, naudojamų medžiagų ar gamybos įrangos turėtų būti vertinami ir 2030 metų perspektyvoje. Priešingu atveju gali tekti investuoti pakartotinai“, – apibendrina ŽFI atstovė.

Žaliųjų finansų instituto informacija