„Neturiu laiko“ – nepasiteisinimas

Eimantas ir Roma Zalensai, įkūrę kaimo turizmo sodybą Kauno r. Padubysio kaime, jau dvidešimt metų petys petin bendradarbiauja su paramą Lietuvai teikiančia labdaringa vokiečių organizacija. Nors kaimo turizmo sezonas jau įsibėgėjo, verslininkai sutiko neatlygintinai atverti savo sodybos duris vokiečių iniciatyva surengtai stovyklai, į kurią sugužėjo net pusšimtis vaikų globos namų auklėtinių.

Stovykla vaikus suartino Praėjusią savaitę Zalensų sodyba virto tikra geros nuotaikos ambasada. Nuo pat ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro čia šėlo net 48 vaikai iš Elektrėnų, Pagynės, Beižonių ir Paparčių Šv. Juozapo vaikų globos namų. Pasak labdaros organizacijos „Vaikams reikia mūsų pagalbos“ (vok. Kinder brauchen unsere Hilfe) grupės vadovų Piterio Dittermaro ir Hartmuto Schulzo, svajonė našlaičiams ir tėvų globos netekusiems vaikams surengti stovyklą, kilo dar prieš kelerius metus. „Geriausias stovyklos įvertinimas – patenkinti vaikai“, – šypsojosi svečiai iš Vokietijos. Vaikams džiūgauti tikrai buvo dėl ko. Čiuožinėjimas nuo kalniuko ant plėvelės, vandens mūšis, naktinis žygis, nakvynė palapinėse – tai tik maža stovyklautojų užsiėmimų programos dalis. „Ko mes čia tik neveikėme, – linksmai atsidūsta stovyklos kuratorius Edvinas Taparauskas. – Vaikai statėsi palapines, vėliau žaidė tinklinį, bėgiojo, vakare ant laužo kepė bulves, dešreles.“ Pats Edvinas, kartu su broliu dvyniu užaugęs vaikų globos namuose, pabrėžia šių stovyklų svarbą – vaikai pakeičia aplinką, „išsikrauna“, susiranda naujų draugų. Tačiau vaikus stovykloje bene labiausiai suartino naktinis žygis. Jį užsimojo suorganizuoti patyrusi žygeivė, Pagynės vaikų globos namų psichologė Ingrida Iskenderova, netrukus užsitarnausianti Divizijos generolo Stasio Raštikio kariuomenės mokyklos leitenantės laipsnį. Vaikai, susiskirstę į tris komandas, žygį pradėjo 23 val. ir finišo tiesiąją pasiekė po trijų valandų. Jauniesiems žygeiviams 8 km trasa pasirodė per trumpa. Jų neišvargino nei užduotys, nei surengta pasala, pagrobtų bičiulių vadavimas. Ne tik neišvargino, bet veikiau suvienijo. „Likusiųjų stovyklavietėje vaikų paprašėme įsitraukti ir mums grįžtant surengti pasalą. Jie miške pasislėpę šnarėjo, bildėjo ir skleidė kitus garsus. Vaikai labai išsigando, todėl iškart atsitraukėme ir suskaičiavome, ar nėra dingusių. Šios pasalos tikslas – pažiūrėti, ar vaikai vienas kitą saugo. Kadangi jie ėjo ne su savo draugais, buvo svarbu pamatyti, ar jie įsiminė vienas kitą, žinojo vardus. Po pasalos jie iškart pastebėjo, kad trūksta trijų vaikų, pasakė jų vardus, apibūdino, kaip jie atrodo. Kai kurie vaikai buvo išsigandę, bet kiti nepabūgo eiti jų ieškoti“, – užsimezgusia vaikų bendryste džiaugėsi I. Iskenderova.

Ateitis – vaikų rankose Kaip „ŪP“ sakė P. Dittermaras, rūpestis vaikais suprantamas – jų rankose pasaulio ateitis. „Lietuvoje lankausi nuo 2003 m. Visa parama atsiperka su kaupu, kai matome besišypsančius, laimingus vaikų veidus. Labai džiaugiamės, kad per visą laiką turėjome progą matyti, kaip užaugo visa karta, šeimas sukūrę jie mielai sugrįžta aplankyti globos namus, siekia padėti panašaus likimo vaikams. Dalis jų čia ir įsidarbina“, – tvirtino svečias. Vokiečių labdaros organizacijos savanorius Elektrėnų, Beižonių, Paparčių Šv. Juozapo vaikų globos namų auklėtiniai sutinka kaip tikrus dėdes ir tetas. Kitaip ir būti negali, nes čia jie lankosi jau daugiau kaip dvidešimt metų ir visada atvyksta ne tuščiomis. Vaikams atvežama ne tik žaislų, drabužių, bet ir naujų baldų, patalynės.

Vokiečiai aukoja laisvalaikį vardan Lietuvos Net pusšimtį vaikų į savo valdas įsileidę Baravų k. įsikūrusios kaimo turizmo sodybos šeimininkai Eimantas ir Roma Zalensai, išgirdę vokiečių prašymą, nė akimirką neabejojo. „Mums tiesiog gera būti šalia žmonių, kurie padeda kraštiečiams. Nors užima aukštas pareigas – jie policininkai, kalėjimų viršininkai, verslininkai, ūkininkai, įmonių vadovai, bet sugeba skirti laiko mums, lietuviams. Mes patys dažnai nesiryžtame to daryti“, – teigė Roma.

Galima sakyti, kad labdara – paprastas daiktų surinkimas ir paskirstymas. Bet ar pagalvojame, kiek nesuskaičiuojamų valandų savanoriai skiria ieškodami reikalingų daiktų, juos pakuodami, išvežiodami. P. Dittermaras atviravo: kad parama pasiektų Lietuvą, nemažai prisidėjo ir vokiečių savanorių žmonos bei vaikai. Stovyklos uždarymo šventėje apsilankęs Kauno r. meras Valerijus Makūnas negailėjo gerų žodžių labdariams, kuriems pagalba kitiems jau tapo gyvenimo būdu. „Vokiečių parama pakaunės švietimo įstaigoms, ligoninėms, vaikų globos namams, priešgaisrinės saugos tarnyboms – pinigais neišmatuojama. Džiaugiamės, kad Pagynės vaikų globos namams padovanotas mikroautobusas, ugniagesiams – gaisrinės automobilis, ligoninėms – lovos, mokyklos gavo suolus ir kitus reikalingus baldus. O svarbiausia, kad prieš 18 metų iš vokiečių mokėmės kitaip žiūrėti į nelaimingą žmogų, mokėmės vakarietiškos kultūros, savanorystės, labdaros organizavimo ypatumų, kurie mums buvo nauji. Vokiečių nuopelnai kraštui matomi ne vienadienėmis akcijomis, o tvariu bendradarbiavimu, konkrečiais darbais“, – priminė meras. Praėjusią savaitę Lietuvą pasiekė net penkių sunkvežimių vilkstinė iš Vokietijos pakrauta drabužiais, baldais, buitine technika, dažais, skalbimo priemonėmis. Nors organizacijos prioritetas – vaikai, bet ji nesibodi padėti ir seneliams, ligoniams. Pernai šalies ligonines iš Vokietijos pasiekė funkcinės lovos, o šiemet – bemaž 100 čiužinių ir kitų medicininės pagalbos priemonių.

Monika KAZLAUSKAITĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės ir organizacijos „Vaikams reikia mūsų pagalbos“ nuotraukos