Nežiemiška žiema: kokie pavojai tyko?

Meteorologai jau spėjo paskelbti praėjusius metus šilčiausiais Lietuvoje per visą 250 metų oro temperatūros stebėjimo laikotarpį. Ši žiema tik dar labiau patvirtina spėliones, kad ir ateityje galime sulaukti panašių orų, kai didžiąją dalį šaltojo laikotarpio temperatūra net nenukrenta žemiau nulio. Žemdirbių baimės, kad žiemkenčiai pražus nuo didelių speigų ar užtroškę po storu sniego apklotu, gali virsti kitokiomis – ar šiltos žiemos neatneš mums galbūt nepažįstamų pavojų?

Pakalbinome didelę patirtį augalininkystės srityje turintį Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Telšių biuro konsultantą Antaną Mažeiką ir paklausėme, ką jis mano apie galimus pavojus, o gal – atvirkščiai – palankesnį klimatą augalininkystei?

Nei miega, nei auga

A. Mažeikos teigimu, žiemkenčių situacija Žemaitijoje susiklostė kiek kitaip, nei kai kuriuose kituose Lietuvos regionuose – nors žiema šilta, augalai dar net nepasiekė krūmijimosi stadijos pabaigos.

„Žiemkenčių padėtis atskiruose regionuose labai skirtinga. Žemaitijoje neilgai trukus po žieminių sėjos, rugsėjo pradžioje, sulaukėme lietaus, ir žemė atvėso. Ta aplinkybė labai suvėlino ir sulėtino žiemkenčių vegetaciją. Kiek šiais pasėliais esu domėjęsis aplinkiniuose rajonuose, tai net pačiais ankstyviausiais terminais pasėti javai išsivystę labai silpnai, nė viename lauke neteko matyti, kad augalai būtų pasiekę krūmijimosi pabaigą. Taip būtų atsitikę esant normaliems metams. Aišku, ten, kur sėja buvo vėlyva, augalų vegetacija dar labiau suvėlavo. Sakyčiau, nepaisant šiltos žiemos Telšių ir aplinkiniuose rajonuose, grėsmės, kad žiemkenčiai gali perželti, tikrai nėra“, – savo pastebėjimus dėstė LŽŪKT Telšių biuro konsultantas.

Tokią situaciją A. Mažeika vadina pakankamai keista, mat kituose regionuose padėtis kitokia.

„Apie peržėlimą Žemaitijoje nėra nė kalbos, tačiau kai kuriuose rajonuose, tai matėme pranešimuose internete, vegetacija dar tęsiasi, esama pavojų, kad augalai peržels, sušus. Vis dėlto keista, kad pas mus orai nors ir nebuvo šalti, dirvos spėjo atvėsti tiek, kad žiemkenčių vegetaciją labai sulėtino“, – sakė A. Mažeika.

Staigaus atšalimo neištvertų

Paklaustas, kokia žiemos antroji pusė būtų palankesnė augalams, ŪP pašnekovas  nesiryžo spėlioti; vis dėlto įvardijo tai, kas jiems galėtų būti pražūtinga.

„Grėsmė kiltų, jei ir toliau tęsiantis šiltiems orams staigiai spustelėtų šaltukas. Žiemkenčiai nebūtų pasiruošę staigiam atšalimui. Arba jei užeitų stipresni šalčiai, laukams nespėjus pasidengti sniegu. Idealu, jei užšalimas būtų nestaigus ir ne ant plikos dirvos, o po truputį šąlant automatiškai pabarstytų sniego. Aišku, panašių pavojų gali kilti ir įprastą žiemą“, – sakė A. Mažeika.

Į klausimą, ar pati kultūra šiuo metu kažką „veikia“, ar vegetacija, tegu ir silpna, vyksta, augalininkystės konsultantas sakė, kad vizualiai atrodo vienaip, o kas vyksta ląstelių lygmenyje, pasakyti negalėtų.

„Žemaitijoje nei rapsai, nei kviečiai nevegetuoja. Vyksta toks užsigrūdinimo-atsigrūdinimo procesas. Kažkokie procesai ląstelėse, įtariu, vyksta, bet pati vegetacija ne“, – pastebi agronomas.

Išgyvens kenkėjai ir piktžolės

Žinome, kad šaltos ir sniegingos žiemos įtaką daro ne tik žiemojantiems augalams, bet ir visai aplinkai, pradedant kenkėjais, baigiant dirvos struktūra. Ko dirva neteks, jei žiema be šalčių išsilaikys iki pavasario?

„Šaltukas ir žemę papurena, todėl dirva geriau pasiruošia vasarojui, patiems žiemkenčiams dėl to būtų geriau. Šaltis sunaikina nemažą dalį kenkėjų, taip pat ir piktžolių. Nors dalis piktžolių paprastai peržiemoja, tačiau jos nėra žiemojantys augalai, todėl per didesnius šalčius nušąla. O kai žiema šilta, gali ir nenušalti, tad pavasarį jos bus stipresnės ir turės daugiau galimybių konkuruoti su pasėliu. Gruodžio mėnesį buvo gražių dienų, ir piktžolės jau buvo pradėjusios vegetuoti, pievos buvo atgavusios spalvą. Todėl šalčio nepaveiktos piktžolės pavasarį bus atsparesnės chemijos produktams ir labiau konkuruos su kultūriniais augalais. Pastariesiems geriau, kai žiema būna šaltesnė“, – galimus pavasarinius pavojus įvardijo A. Mažeika.

Beje, sniego nebuvimas – taip pat nemenkas minusas dirvai.

„Ir augalus, ir pačią dirvą veikia daug aplinkybių – ir šiluma, ir lietus, ir sniegas. Jei dabar dirva plika, pavasarį ją aktyviau veiks lietus, taip skatindamas dirvos eroziją. Nors tai galime vadinti menkaverčiais dalykais, vis dėlto jie daro neigiamą įtaką. Kai žemė uždengta sniegu, tas sluoksnis ne tik apsaugo dirvą nuo erozijos, bet ir padeda sukaupti didesnį drėgmės kiekį: po truputį tirpdamas vanduo skverbiasi gilyn į dirvą. Lietaus vanduo nubėga paviršiumi, ir dirva drėgmės gauna mažiau“, – sakė augalininkystės konsultantas.

Dar nesame pietų kraštas

Pietietiškos, šalčiui mažiau atsparios žieminių veislės – jau jokia naujiena Lietuvos ūkininkams. Galbūt žemdirbiai, matydami nuolat šylančias žiemas, galėtų drąsiau pereiti prie tokių veislių, kurios, nors ir būdamos lepesnės, neretai atsilygina geresniu derliumi?

„Orientuotis į pietietiškas veisles būtų rizikinga. Jos labiau jautrios atšalimams, todėl gali pakenkti net mažiausias šaltukas, o mes nežinome, kada jis gali spustelėti. Didžioji žiemos dalis dar prieš akis. Mūsuose kiekvienas ruduo ir kiekvienas pavasaris yra vis kitoks, kiekvieni metai kitokie, žemdirbiams prie tokios gamtos reikia prisitaikyti. Jau daug metų bandau spręsti tuos klausimus. Pats sėju, pats ariu ir pats stebiu augalų procesus. Orai nepastovūs, kartais sunkiai prognozuojamas bet kuris metų sezonas, todėl rizikuoti nepatarčiau“, – baigdamas pokalbį sakė LŽŪKT Telšių biuro konsultantas A. Mažeika.

Juozas SKRIPKAUSKAS

ŪP korespondentas