Nežinia vertė ant durų kabinti spyną

Malūnas nuščiuvo

„Pristabdžiau kaimo turizmo veiklą. Šią žiemą sodyboje klientų nepriimu, nes gautos pajamos neatperka išlaidų. Juk brango elektra, kiti energetiniai ištekliai. Gyvenu iš pernai vasarą sukauptų „lašinukų“. Ji finansiniu atžvilgiu buvo viena iš geresnių – sodyboje vyko jogos stovyklos, netrūko kitų lankytojų“, – atvirauja Ažytėnuose, Krakių sen., Kėdainių r. esančios kaimo turizmo sodybos „Senas malūnas“ savininkas Viktoras Gaurilčikas.

Jis kaimo turizmu verčiasi 25 metus. Praėjusių ir šių metų sankirta buvo pirmoji, kai „Senas malūnas“ tylėjo – jame klientai nesutiko Naujųjų, nenakvojo. „Nusprendžiau pasidaryti šventę – kad nereikėtų šokinėti apie klientus“, – šypsosi V. Gaurilčikas ir pakartoja pagrindinę priežastį, kodėl šįkart per Naujų metų sutiktuves „Senas malūnas“ neūžė, jo pirtis negaravo – labai pabrango malkos, elektra, o prašyti didesnio užmokesčio iš klientų nenorėjo.

Smūgį sekė smūgis

„Dauguma Lietuvos gyventojų – ne tik kaimo turizmo sodybų savininkai – nukentėjo ir dar kenčia. Iš pradžių – dėl pandemijos suvaržymų, vėliau – dėl brangusių dujų, degalų, elektros. Pirmą didelį finansinį smūgį patyriau, kai per COVID-19 pandemiją kaimo turizmo sodybose uždraudė rengti pobūvius. Antras smūgis ištiko praėjusios vasaros pabaigoje, kai už sodyboje esančios pokylio salytės, pirtelės, kavinės elektrą per mėnesį sumokėjau vos ne tiek, kiek per visus 2021-uosius. Manau, kai kurios kaimo turizmo sodybos užsidarys – visai nebeveiks, nes neturės kantrybės laukti geresnių laikų arba nebus sukaupusios pakankamai „lašinių“. Dauguma sodybų didžiąją dalį pajamų sukaupia vasarą“, – svarsto nenorėjęs viešintis kaimo sodybos, esančios Šilalės r., savininkas.

Jis taip pat džiaugiasi praėjusią vasarą sukaupęs nemažai „lašinių“ ir viliasi, kad jų užteks ilgam, mat sodyba netoli automagistralės – patogi atvykti renginių, švenčių dalyviams. „Šiuo laiku sodyba užimta 90 proc. Tarp lankytojų, kurių sulaukiame, – įmonių darbuotojai. Labai pabrangus energetikai nedidinome kainų. Be abejo, gerokai sumažėjo pelnas. Jei būtume kainas padidinę, sodyba liktų tuščia. Tad teko rinktis – arba mažesnis pelnas, arba sodyba be lankytojų. Bet pavasarį turbūt teks kelti kainas. Kaip nors išgyvensime. Svarbiausia, nebūtų karo“, – viliasi šilališkis. Jis kaimo turizmo versle – 20 metų.

Atradę neužsiliko

Pasak LKTA asociacijos prezidentės A. Vaitkuvienės, Lietuvos kaimo turizmas – sezoninis: dauguma sodybų yra atviros lankytojams tik šiltuoju metų laiku. Tai dažniausiai ramaus poilsio sodybos. „Jos labai užimtos vasarą, o žiemą beveik nedirba. Jei dirba, pagrindiniai klientai yra žvejai ar pirties mėgėjai. Kai kurie sodybų savininkai bando pratęsti sezoną, pavyzdžiui, įrengia slidinėjimo trasas. Vištytyje esančioje sodyboje atsirado sniegomobilių“, – vardija LKTA prezidentė ir pasidžiaugia 2021–2022 metų sezonais.

Neva 2021 m. sezonas buvo puikus tuo, kad tada, per COVID-19 pandemiją, ramaus poilsio kaimo turizmo sodybas atrado daug naujų klientų, tai – Lietuvos gyventojai. Dauguma jų 2022-aisiais grįžo prie įpročio atostogauti svečiose šalyse, kuriose garantuotas šiltas oras. Vis tiek praėjusių metų vasaros sezonas laikytinas geru, nes kaimo turizmo sodybose ilsėjosi beveik tiek pat žmonių, kiek iki pandemijos, 2019 m., nepaisant to, kad padidėjusios sąnaudos pernai vertė maždaug 20 proc. didinti kaimo turizmo paslaugų kainas.

Daug kas žiemą užsidarė

„Kai kurie ramaus poilsio kaimo turizmo sodybas per pandemiją atradę klientai jose ilsisi savaitgaliais. Džiugu, kad tuomet sulaukiame daug jaunimo. Atsigauna, į 2019 m. lygį grįžta ir renginių sodybos: jose įvairias progas švęsti renkasi šeimos, giminės, darbo kolektyvai. Tik tokių sodybų išlaikymo sąnaudos „suvalgo“ uždarbius. Kelti kainų tiek, kiek padidėjo šios sąnaudos, negalime“, – aiškina A. Vaitkuvienė.

Pasak jos, kai praėjusį rugsėjį ji ir kiti LKTA nariai susirinko aptarti jų verslui iškilusių iššūkių, paaiškėjo, kad daugelis žiemą užsidarys – nepriims švęsti norinčių klientų, nes labai brangu šildyti pobūvio salę, kambarius, kitas patalpas. Jas prišildyti reikia iš anksto. „Žiemą atviros klientams gali būti tik sodybos, kurių savininkai su elektros tiekėjais yra sudarę geras fiksuotos kainos sutartis ir dirba vieni patys ar su vaikais – pajamų neišleidžia dar ir darbo užmokesčiui“, – tvirtina ji.

Žmonės taupo

LKTA nariai buvo susirinkę ir prieš Kalėdas. „Tuomet padarėme išvadą, kad 2022-ųjų gruodį yra tik viena diena – 31-oji, kai kaimo turizmo sodybos reikia Naujųjų metų vakarėliui“, – šypsosi A. Vaitkuvienė. Pasak jos, absoliuti dauguma klientų, kuriems pernykštį gruodį reikėjo kaimo turizmo sodybų, – jose sutikusieji Naujuosius metus.

„Anksčiau kaimo turizmo sodybose kalėdiniai vakarėliai prasidėdavo gruodį ir baigdavosi sausį. Mūsų klientai – vidutinių pajamų žmonės. Jie, baimindamiesi dėl ateities, matyt, taupo pinigėlius. Todėl kaimo turizmo sodybos jiems nėra būtinosios išlaidos, – teigia A. Vaitkuvienė ir apibendrina dabartinį kaimo turizmo „pulsą“: – didžiausi rūpesčiai yra padidėjusios išlaidos už elektrą ir darbo užmokesčiui, o džiaugsmai – vis dar turime klientų, galime dirbti ir užsidirbti.“   

Pasak LKTA prezidentės, kainos už paslaugas Lietuvos kaimo turizmo sodybose yra mažesnės nei užsienio poilsiavietėse ar Lietuvos viešbučiuose. Yra dviejų gandriukų sodybų, kurių kaina vasarą – 10 Eur žmogui už parą. „Jose komforto mažiau, bet yra lova, dušas, gamta. Penkių gandriukų sodyba, be abejo, gerokai brangesnė, nes ją įrengti reikėjo didelių investicijų“, – palygina A. Vaitkuvienė.

Įpėdiniams per sunku

Visi trys pašnekovai – LKTA prezidentė, V. Gaurilčikas ir šilališkis – tvirtina, kad kaimo turizmas nėra labai pelningas verslas. „Tai ne verslas, o gyvenimo būdas“, – priduria kiekvienas.

„Kaimo turizmu verčiuosi, nepavargstu nuo jo, nes smagu bendrauti su žmonėmis, būti gamtoje. Pavargčiau, jei tai būtų tik verslas. Bet artėja laikas, kai dėl metų naštos bus sunku rūpintis sodyba, priimti lankytojus. Ir ne man vienam. Pasikalbėjau su keturiais kolegomis, kurie turizmo verslą pradėjo seniau, kaip ir aš. Pasirodo, jų bėda vienoda: įpėdiniai nenori perimti šio verslo. „Mums nereikia to vargo“, – tvirtina jie. Rūpi, kad dukra perimtų „Seną malūną“. Ji nesako nei taip, nei ne, gyvena Vilniuje“, – pasakoja V. Gaurilčikas.

„Per pandemiją parduota nemažai kaimo turizmo sodybų. Dabar sunkiau jas parduoti. Verslininkai moka skaičiuoti, todėl nepuola pirkti. Jie žino, kad yra pelningesnių verslų“, – pripažįsta A. Vaitkuvienė.

ŪP korespondentė Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

Lenos GAURILČIKIENĖS ir Agnės VAITKUVIENĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.