Nuo Šakių iki kosmoso: Dominyko kuriamos technologijos kyla į orbitą

Kelias prasidėjo nuo smalsumo

Šakiuose augęs ir VDU Šakių „Žiburio“ gimnaziją baigęs Dominykas šiandien gyvena ir dirba Kaune. Į gimtąjį kraštą užsuka rečiau – dažniau važiuoja pas mamą, persikėlusią gyventi į Jurbarką. Vis dėlto būtent Šakiuose prasidėjo jo kelias, nors mokyklos laikais apie palydovus ar darbą kosmoso pramonėje jis nė nesvajojo. Kalbantis su Dominyku, eilinį kartą tampa aišku: visai nebūtina nuo pirmos klasės būti uoliausiu pirmūnu, kad pabaigus mokyklą ir studijas tavo rankose gimtų technologijos, skriejančios šimtus kilometrų virš Žemės. Tiesa, polinkį į tiksliuosius mokslus, prisipažįsta vaikinas, jautė jau mokyklos suole – jie ir sekėsi geriausiai. Tačiau aiškaus plano, ką veiks po mokyklos, abiturientas neturėjo. Artėjant stojimams, akys vis dažniau krypo į elektros ir elektronikos sritį. Dominykas prisimena, kad susidomėjimas elektra atsirado dar vaikystėje. Matydamas prie elektros ką nors knibinėjantį senelį, ir pats norėdavo suprasti, kaip visa tai veikia. O kai atėjo laikas pildyti stojimo prašymus, pirmuoju numeriu įrašė elektroniką. Taip jis atsidūrė Kauno technologijos universitete. Pradžioje, kaip ir daugeliui pirmakursių, universitetas atrodė visai naujas pasaulis, tačiau netrukus „viskas tapo kaip mokykloje, tik kiek sudėtingiau“. 

„Buvo vienas kitas sudėtingesnis dalykas, bet jeigu neapsileidi ir skiri laiko, viskas įveikiama“, – sako jis ir svarstantiems, ar techniniai mokslai skirti tik patiems gabiausiems, priduria – daug svarbiau atrasti sritį, kuri iš tikrųjų domina. Vaikinas įsitikinęs, kad, atradus patinkantį specifinį dalyką, reikia nenustoti juo domėtis, o jeigu paskui ir karjera sukasi apie tai, kas domina, – dar geriau.

Pabandė – pavyko

Pirmąją profesinę patirtį Dominykas įgijo dar ketvirtame universiteto kurse – elektronikos srityje dirbo testuotoju. Darbas truko nepilnus metus, o tada jo akys užkliuvo už įmonės „Kongsberg NanoAvionics“ darbo skelbimo. Šiandien gal viskas ir atrodo gana paprastai: pamatei skelbimą, kandidatavai, įsidarbinai. Tačiau tuo metu Dominykui taip neatrodė. Apie įmonę jis buvo girdėjęs ir žinojo, kad ši užsiima palydovų technologijomis. Būtent todėl iš pradžių atrodė, kad kartelė gali būti per aukšta. Tačiau atranką įveikė. Ir liko. Toje pačioje elektronikos inžinieriaus pozicijoje dirba jau beveik trejus metus. Dominykas kuria ir prižiūri elektronikos sistemas mažiesiems palydovams. Įmonėje gaminami palydovai, kurie gali sverti nuo keliolikos iki kelių šimtų kilogramų, o užsakovai – iš įvairių pasaulio šalių.

„Iš šono galbūt viskas atrodo sudėtinga, bet realybėje čia kaip koks mašinų servisas, tik su daugiau taisyklių. Daug daug taisyklių!“ – juokiasi pašnekovas.

Ką iš tiesų veikia elektronikos inžinierius, kuriantis palydovams?

Dominykas specializuojasi PCB – spausdintinių elektronikos plokščių – projektavime. Pats pripažįsta, kad tokių specialistų rinkoje trūksta. O žmogui, kuris apie elektroniką neišmano nieko, jis aiškina paprastai: „Tokios žalios plokštės, kurias rastume telefono viduje ar išardę kokį vaikišką žaislą. Aš tokias kuriu, tik gerokai sudėtingesnes“, – sako jis ir priduria, kad jo darbe svarbu tikslus veikimas, vienas didesnių iššūkių – kuo daugiau funkcijų sutalpinti kuo mažesniame plote. Dominykas vėl šmaikščiai detalizuoja savo sudėtingą darbo kasdienybę: „Čia maždaug kaip šešias rozetes sutalpinti į vieną kištuką.“

Jo darbas daugiausia vyksta prie kompiuterio – projektuojant, analizuojant, tikrinant, ieškant sprendimų, fizinio konstravimo čia mažiau. Ir nors žodis kūryba pirmiausia siejasi su menu, Dominykas tikina, kad elektronikoje jos taip pat netrūksta ir kad dviejų visiškai vienodų dienų darbe beveik nebūna.

Darbo rezultatai skrieja virš mūsų

Per nepilnus trejus metus Dominykui jau teko prisidėti prie ne vieno solidaus projekto. Kai kurių detalių dėl konfidencialumo atskleisti negali, o apie vieną šiuo metu kuriamą ir testuojamą įrenginį kalba itin atsargiai – tai kol kas jam pats svarbiausias projektas. Tačiau yra ir darbų, apie kuriuos kalbėti galima ir smagu. Vienas jų – palydovams skirtos saulės panelės, gaminančios jiems reikalingą energiją. Prie jų kūrimo Dominykas taip pat prisidėjo. Neįtikėtina, kad tai, kas kažkada buvo schema kompiuterio ekrane, brėžinys ar elektronikos plokštė ant darbo stalo, vėliau gali atsidurti orbitoje. Pats Dominykas, regis, prie šios minties jau pripratęs. Kai šeimai pirmą kartą pasakė, kur įsidarbino, net artimiesiems buvo sunku patikėti, kad Lietuvoje apskritai gaminami palydovai.

„Kai pagalvoji, išties reikšminga – tokia maža Lietuva, o kuriame tokius globalius dalykus“, – sako jis.

Darbas suteikė progų pamatyti ir platesnį technologijų pasaulį – Dominykas lankėsi tarptautinėse konferencijose, laboratorijose Italijoje ir Vokietijoje. Svarstantiems ateitį sieti su elektronika šią sritį jis rekomenduotų drąsiai – specialistų reikia, o pati elektronika tokia plati, tad kelių joje daug. Jo paties istorija rodo, kad karjera nebūtinai prasideda nuo iš anksto susidėlioto dešimties metų plano. Kartais užtenka smalsumo, pirmuoju numeriu įrašytos „įdomiai skambančios“ specialybės ir drąsos nusiųsti gyvenimo aprašymą ten, kur iš pradžių nedrąsu net kandidatuoti.

Po kosmoso – badmintonas ir virtuvė

Baigęs darbą Dominykas ne visada visiškai atsijungia nuo elektronikos. Idėjos niekur nedingsta, kartais norisi dar kažkuo pasidomėti, pasiaiškinti, kaip vienas ar kitas dalykas veikia. Tačiau jis randa laiko ir pasportuoti, mėgsta gaminti maistą ir išbandyti ką nors naujo virtuvėje. O ilgiausiai jį lydintis pomėgis – badmintonas. Žaisti pradėjo dar pradinėse klasėse Šakiuose, kai badmintonas Lietuvoje nebuvo toks populiarus kaip šiandien. O ar žmogui, kuris darbo dienomis kuria elektroniką kosmoso palydovams, dar lieka noro ką nors konstruoti savo malonumui? Pasirodo, lieka. Kol darbe Dominyko kurtos sistemos skrieja šimtus kilometrų virš Žemės, jo laisvalaikio svajonė kol kas gerokai arčiau žemės – savo rankomis susikonstruoti droną ir paskraidinti jį kur nors parke.

Lina MORKŪNIENĖ / „Draugas“