Olekynėje į bitininkystę kopia jau šešta karta

Ledai pajudėjo

– Turbūt viena priežasčių, dėl kurių tapote LBS prezidentu, yra lobistinė – šalies bitininkai tikriausiai viliasi, kad Jūs, europarlamentaras, padėsite išspręsti pastaraisiais metais juos slegiančią, o šiemet ypač paaštrėjusią pigaus įvežtinio, neretai nekokybiško, net suklastoto medaus problemą?

– Jei rinko, matyt, viliasi. Tikiuosi, pavyks pateisinti jų pasitikėjimą.

Medus – vienas iš trijų labiausiai padirbamų maisto produktų. Dėl griežtesnės jo kokybės kontrolės ir tikslesnio žymėjimo ne kartą kreipiausi į Europos Komisiją (EK). Ji, atlikusi tyrimą, nustatė, kad net 46 proc. į Europos Sąjungą (ES) įvežamo medaus galimai padirbtas. Ledai pajudėjo – EK pateikė siūlymus, kaip turėtų būti keičiama Medaus direktyva. Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete esu vienas pranešėjų, ruošiant bendrą Europos Parlamento (EP) poziciją. Manau, pavyks suburti daugumą, palaikančią bendrą bitininkų ir medaus vartotojų poziciją.

– Ką ketinate daryti, kad Lietuvoje surinkto medaus neišstumtų pigus suklastotas, nekokybiškas, taip žlugdydamas šalies bitininkystę?

– Vadovauju neformaliai Apikultūros europarlamentarų grupei. Ji rūpinasi bioįvairovės išsaugojimu, bičių sveikata ir jų produktų vartojimo populiarinimu. Tikiuosi, kad dar šiais metais atsiras tvirtesnė EP pozicija dėl minėtos Medaus direktyvos. Reikia sustiprinti įvežamo medaus kontrolę.

Vartotojams patarčiau medaus įsigyti iš bitininko, bitininkaujančio kuo arčiau jų namų. Lietuviškas medus kokybiškas, kiekvienas bitininkas saugo savo gerą vardą. Jei ant indelio pažymėta, kad tai LBS nario medus, vadinasi, jis atitinka kokybės reikalavimus. Jo įsigiję palaikysite Lietuvos bitininkystę. Gilias jos tradicijas būtina puoselėti, tęsti.

Darbų – marios

– Kokios dar problemos slegia bičiulius?

– Lietuvos ir visos Europos bitininkai išgyvena sudėtingą laikotarpį. Beveik 20 metų juos sieja bendra problema – bičių sveikata. Jų populiacijai daug žalos padarė Varroa destruktor erkės. Tačiau džiugu, kad dėl pastaraisiais metais priimtų ES sprendimų, naujų ūkininkavimo technologijų ir požiūrio į gamtą bičių žūtys Europoje stabilizavosi.

Lietuvoje net padaugėjo bičių šeimų ir bitininkų. Bet dar turime ką nuveikti, kad gerėtų bitininkų ir ūkininkų bendradarbiavimas. Juk šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus. Taip nutinka, kai ūkininkai neranda bendros kalbos su kaimynais bitininkais, chemikalus panaudoja ne laiku arba netikusius.

Reikia sustiprinti vieningesnį atstovavimą Lietuvos bitininkams, mokslinius tyrimus, bitininkų mokymus, medaus ir kitų bičių produktų vartojimo populiarinimą.

Pastaraisiais metais susilpnėjo bičiulystė, moksliniai bičių tyrimai, bitininkų rengimas. Reikia daugiau kalbėtis, bendrauti ir veikti. Lietuvoje, skirtingai nei kitose Europos šalyse, padaugėjo bitininkų. Atsirado naujų bitininkų organizacijų, kitų bendravimo formų. Juos sieja bendri interesai, nors nuomonės kai kuriais bitininkystės klausimais skiriasi. Tačiau susitinkame, diskutuojame, ieškome bendrumų, ne skirtumų.

Pradėjo dar vaikystėje

– Kada ir kodėl tapote bitininku? Kur sėmėtės bitininkavimo žinių, patirties?

– Formaliai, pagal dabar galiojantį bitininko apibrėžimą, bitininku tapau 2009 m., kai anapilin iškeliavo tėtis. Jis buvo trečioji žinoma mūsų šeimos bitininkų karta. Vienu metu prižiūrėjo apie 50 bičių šeimų. Dūminę į rankas pirmąkart paėmiau prieš 60 metų, kai tėtis, grįžęs iš Sibiro tremties, nusprendė atkurti kelias laikytas bičių šeimas. Mūsų sodyboje gyveno svetimi žmonės, o seneliai ir tėvai nenorėjo vargti kolūkyje, apsigyvenome Vilkaviškyje. Bites laikėme už beveik 5 km nuo namų. Pagrindinė susisiekimo priemonė buvo dviratis. Kol buvau mažesnis, jo minti nereikėjo – mane į bityną nusiveždavo tėtis, pasisodinęs ant dviračio rėmo. Kai šeimoje susirinkdavome į pagrindinį medkopį, mano užduotis buvo sukti rankinį medsukį. Tėčio sveikatai prastėjant ir mažėjant laikomų bičių šeimų, pradėjau perimti kitus bitininkystės darbus, daugiau skaičiau apie ją, lankiau bitininkų mokymus. O atsiradus internetui, dairausi po pasaulio bitininkystės platybes ir, kaip visada, mokausi iš savo klaidų.

– Kur ir koks dabar Jūsų bitynas – kiek bičių šeimų laikote, kokios rasės?

– Bitynas yra Olekynėje, gražiame Sūduvos Didžiųjų Būdežerių kaime, Vilkaviškio r., kur bitininkavo mano prosenelis Motiejus. Šalia yra miškas, tvenkinys, pelkė, natūrali pieva – bičių ganykla ir girdykla. Vakarinėje pusėje – vilkaviškiečių sodai, šiaurinėje – dirbami laukai. Gražiai bendradarbiaujame su juos dirbančiu, sėjomainą taikančiu ūkininku. Per sezoną bityne pluša 20–25 bičių šeimos. Gerai sutariu su netoliese gyvenančiu bičiuliu Vytautu Bukausku, užsiimančiu bičių motinų veisimu. Iš jo įsigyju ir kas antri metai pakeičiu Bakfasto bičių rasės motinas.

Lietuviškas medus vertinamas

– Dalyvaujate tarptautiniuose bitininkų renginiuose, lankotės kitų šalių bitynuose. Kokia Lietuvos bitininkystė, jos bitininkai, palyginti su kitomis šalimis?

– Pastaraisiais metais lankiausi daugelyje tarptautinių bitininkų renginių ir bitynų. Džiugu, kad Lietuvos bitininkystė, bitininkai ir bitynai – aukšto lygio. Galbūt labiausiai reikėtų sustiprinti mokslinius tyrimus ir bitininkų rengimą. Aktyviai dalyvaujame bendruose renginiuose su Baltijos ir Šiaurės šalių bitininkais, tarptautiniuose projektuose, skaitome pranešimus.

Lietuviško medaus kokybę vertina ir todėl jį perka vokiečiai, norvegai, kitų šalių žmonės. Šalies bitininkai gaivina Lietuvos tamsiųjų bičių rasę. Bitininkystę papildo ir jaunimas, ne tik vyresnio amžiaus žmonės.

Kasryt – po šaukštelį medaus

– Kokį medų ir kodėl labiausiai vertinate?

– Bičių šeimų nevežioju į monokultūrų laukus, tai mano bitelių medus visuomet yra poliflorinis – surinktas iš įvairių augalų žiedų. Iš medaus spalvos, konsistencijos ir savito skonio nesunku atspėti, kuris yra pavasarinis ar vasaros vidurio, pabaigos, kartais – rugsėjo pirmų dienų. Man patinka visi. Kol pavasarinis ir vasarinis medus nesusikristalizavo, jį valgau skystą, dažnai su šviežiais agurkais ir varškės sūriu. Lietuvoje reikėtų labiau populiarinti medų, kitus bičių produktus kaip maistą, o ne tik kaip vaistą. Būtų gražu ir sveika vietoje cukraus vartoti lietuvišką medų. Tą kasryt pats darau, gurkšnodamas arbatą su medumi, todėl jaučiuosi puikiai.

Didžiumą suvartoja šeimyna

– Kur atsiduria Jūsų bityno medus, kiti bičių produktai?

– Didžiumą jų suvartoja gausi mūsų šeimyna: aš, 3 vaikai su antromis pusėmis, 8 anūkai, taip pat būrys draugų. Olekynės medaus, kaip lietuviško suvenyro, sulaukia kolegos europarlamentarai.

– Kas daugiausia pluša Olekynės bityne, Jums tapus europarlamentaru?

– Bityne ne plušu, o mėgaujuosi. Darbas EP ir su bitėmis išmokė, kad nereikia nei vengti, nei skubėti, o viską atlikti ramiai ir laiku. Tada galima atsipalaiduoti ir pasidžiaugti rezultatu. Be abejo, medkopis – šeimos šventė. Tada renkasi visi, kas gali. Anūkai dar ir draugų pasikviečia. Kartais dvi tetos perduoda ankstesnių kartų patirtį: pataria, padeda. Visi medkopio dalyviai užimti – vieni dūmija, kiti neša ar atakiuoja korius, suka medų, tiesa, ne rankiniu, o elektriniu medsukiu. Dar kiti medų košia ar į indelius pilsto. Jaunesniesiems įdomu įlydyti vaškuoles.

Juozo OLEKO nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.