Opoka – įdomi uoliena, naudinga iškasena ir mokslinės informacijos šaltinis

Naudojama kaip priedas portlandcemenčio gamyboje, opoka veikia kaip pucolaninė medžiaga. Tai reiškia, kad ji savarankiškai nekietėja, o aktyvuojama tik cemento hidratacijos metu. Biogeninis SiO₂ reaguoja su antriniu produktu kalcio hidroksidu Ca(OH)₂. Susidaro kalcio hidrosilikatas, kuris suteikia betonui papildomą stiprumą ir atsparumą vandeniui. Praktikoje pakanka vos 10–15 proc. opokos priedo, kad pagerintų betono ilgaamžiškumą.

Stoniškių yra vienintelis opokos telkinys Lietuvoje. Jis yra pietvakarinėje šalies dalyje, Pagėgių savivaldybėje. Ši nuosėdinė storymė susiformavo maždaug prieš 84–86 milijonus metų, vėlyvosios kreidos laikotarpiu, kai šią Lietuvos dalį dengė sekli jūra. Jos dugne klestėjo silicinės kempinės, kurių skeletai gausiai praturtino nuosėdas silicio dioksidu ir taip suformavo opokos sluoksnius. Pietvakarinėje Lietuvoje jūra buvo gilesnė ir ramesnė – čia kaupėsi grynesnės sudėties karbonatinis–silicinis mišinys. Būtent tai lemia Stoniškių opokos išskirtinumą. Kitur Lietuvoje kreidos laikotarpio nuosėdos yra kitokios – tai dažniausiai mergeliai arba glaukonitiniai smėliai.

Terminas opoka yra lenkiškos kilmės. Geologinėje literatūroje jį pirmasis pavartojo geologas ir paleontologas G.G. Puschas (Pusch, 1833, 1836), perėmęs šį žodį iš lenkų kalnakasių, kurie juo nuo XVIII a. vadino kietą statybinę uolieną Centrinės Lenkijos aukštumose. Puschas pritaikė pavadinimą Polnische Opoka, siekdamas atskirti šias kietas karbonatines uolienas nuo minkštos rašomosios kreidos, plačiai paplitusios Liublino aukštumų (šiaurės rytų Lenkija) srityje. Nepaisant to, kad terminas ilgai neturėjo tikslios mineralogijos apibrėžties, jis paplito visoje Europoje – taip pat ir Lietuvoje.

Stoniškių sklype dangos uolienų (smėlio, priemolio) storis kinta nuo 14 iki 17 metrų, naudingas sluoksnis sudaro 29–33 metrus. Telkinio kasybos sąlygos nėra sudėtingos, tačiau karjero nusausinimas reikalauja didesnių pastangų negu kituose Lietuvos karjeruose, nes naudingajame sluoksnyje esantis vanduo yra spūdinis (žvalgybos duomenimis, vanduo gręžinyje nusistovėdavo 1–2,5 m gylyje nuo žemės paviršiaus, o vietomis išsiliedavo per gręžinio žiotis).

2022 metais Stoniškių telkinyje buvo atnaujinta opokos gavyba. Iškasenas cemento gamybai eksploatuoja UAB „Glomus“. Kaip pasakojo šios įmonės direktorius Algirdas Rimkus, pradedant eksploatuoti karjerą, jis buvo visiškai užtvindytas vandeniu, ir kad galėtų vykti kasyba, net 4 mėnesius vanduo buvo siurbiamas iš karjero. 2025 metais iš šio karjero išgauta 61 tūkst. tonų opokos.

Opokos panaudojimo galimybės neapsiriboja vien portlandcemenčio priedu. Iš šios uolienos galima gaminti įvairių rūšių cementą – pucolaninį, dekoratyvinį ir sulfatams atsparų. Didelis opokos porėtumas lemia dar vieną pritaikymą: opoka tinka silikatinėms plytoms ir akytajam betonui gaminti, o kadangi ji yra maždaug 30–50 proc. lengvesnė už klintį, naudojama ir kaip statybinė termoizoliacinė medžiaga. Tyrimai taip pat rodo, kad opoka veikia kaip natūralus sorbentas – tinka fosforo šalinimui iš nuotekų bei rūgščių dirvožemių gerinimui. Galiausiai opoka yra perspektyvi žaliava sintetiniam volastonitui (CaSiO₃) gaminti – mineralui, kurio paklausa pasaulio rinkose auga ir kuris plačiai naudojamas keramikoje, dažų bei automobilių pramonėje.

Opokos sluoksniai įdomūs ir dėl juose esančių paleontologinių radinių. Juose galima aptikti įvairių kreidos laikotarpio jūrinių fosilijų – kempinių, radioliarijų (Radiolaria), jūros ežių (Echinoidea), moliuskų, dažniausiai belemnitų ir inoceramų, kurių kietieji skeletai išlikę opokos sluoksniuose iki šių dienų. Jie liudija subtropinį klimatą ir gyvybingą jūros ekosistemą, egzistavusią šioje vietovėje geologinėje praeityje.

Šių metų gegužės 6 d. Stoniškių karjere lankėsi VMTI Gamtos tyrimo centro mokslininkai, pastebėję, kad eksploatuojamas opokos karjeras yra labai tinkamas naujiems geologiniams tyrimams.

Gamtos tyrimo centro informacija