Orų stebėtojas dirba ir per šventes

Brangiausios datos

82-ejų A. Z. Dovtartas varto senų sąsiuvinių lapus, ieškodamas kiekvienam lietuviui brangių datų. Pirštu veda po eilute, ties kuria parašyta: 2015 metų vasario 16 diena.

„Iš ryto – minus 7, saulėta, vėjas – rytų, diena – saulėta, be debesėlio, minus 1, vakare jau pradėjo šalti – minus 4, vėjas iš pietvakarių“, – įdėmiai skaito dešimtmečio senumo įrašą.

2006 metų vasario 16-oji pono Alfonso Zigmanto sąsiuvinyje užfiksuota gerokai šaltesnė.

„Minus 10, apsiniaukę, vėjas – pietryčių. Diena saulėta, bet neilgai. Minus 5. Vakare apsiniaukę, minus 6“, – cituoja kuršėniškis iš savo mažosios enciklopedijos.

O 2002 metų vasario 16-ąją Kuršėnuose jau žaliavo žolė, nors sausio pradžioje buvo iki 25–27 laipsnių šalčio.

Šiemet, prieš Valstybės dieną, vasaris nusprendė vėl paspirginti. Ponui Alfonsui smalsu, koks bus šiųmetis Vasario 16 dienos rytmetys, ir jau dabar neabejoja, kad švies saulė, esą kaip tokią šviesią Tėvynei dieną galėtų būti kitaip.

Kaip kartu nepasidomėti ir kita kiekvienam lietuviui svarbia diena – Kovo 11-ąja.

2006 metų kovo 11 dieną, anot Alfonso Zigmanto įrašų, rytą buvo minus 10, pūtė rytų vėjas, o dieną buvo truputį apsiniaukę, vakarop temperatūra nukrito iki 13 laipsnių šalčio. Tiesa, po dienos ėmė smarkiai pustyti ir liko tik minus šeši.

1990 metų kovo 11 diena. „Iš ryto – plius vienas, vėjas – vakarų, debesuota, dieną – plius septyni, vakare apsiniaukę, galiausiai ėmė lyti“, – skaito orų entuziastas, pasidžiaugdamas šitos šventės prasmingumu.

Kitur – aprašymo kiek daugiau. Kuršėniškis šypsosi, esą diena dienai buvo nelygi, kai kada orai Kuršėnuose kelis kartus per dieną keitėsi, todėl ir stebėjimus aprašęs išsamiau.

Kuršėniškio stebėjimuose randame užrašą, kokia Lietuvai išaušo 1991 metų sausio 13-oji.

„Rytas buvo su dviejų laipsnių šiluma, šiaurinės krypties vėju, o dieną temperatūra nukrito iki minus 2, vakare – minus 5“, – greitai suradęs reikiamą puslapį skaito Alfonsas Zigmantas.

Jau aišku, kad Alfonso sąsiuviniuose aprašytos visos svarbiausios mūsų Valstybės dienos, tiksliau sakant, visų dienų orai.

Taip pat pavyko sužinoti, kad 1987 metų sausio 11-osios rytą Kuršėnuose buvo minus 32 laipsniai. Jeigu ne A. Z. Dovtarto užrašai – tokį šaltį vyresni žmonės jau primiršę, o jaunesniems neįtikėtinas.

„Visos pūgos surašytos, ką užpustė, kiek pripustė. Yra tokių dienų, kad dabar jau niekas neįsivaizduoja, – sako kuršėniškis. – Seniau daug daugiau saulės būdavo, bet ir žiemos kokios būdavo! Tvoros tratėdavo.“

Alfonso užrašuose pažymėta, kad 1993 metų rugsėjo 7-ą dieną, kai Kryžių kalne lankėsi Popiežius Jonas Paulius II, Kuršėnuose buvo plius keturi laipsniai, o vėjas šiaurės vakarų. Įdienojus temperatūra pakilo iki dvylikos laipsnių su pliusu, nulijo. Galiausiai vakare vėjas tapo šiaurinis, temperatūrą atvėsindamas iki plius septynių laipsnių.

A. Z. Dovtarto užrašuose šios savaitės pirmadienį dienos užrašas atsirado štai koks: „Iš ryto Kuršėnuose buvo minus 8 laipsniai, debesuota, apsiniaukę. Diena irgi apsiniaukusi, ir minus 6 laipsniai, o paskui dar laipsniu nukrito.“

Stebėjimai – tris kartus per dieną

Alfonso Zigmanto gimtinė Šilėnai – kaimas Šiaulių rajone. Vieną 1961 metų vasaros dieną, tada 21-erių metų jaunuoliui, toptelėjo mintis užsirašyti, kokie orai jo gimtajame kaime, tad įvertino atsistojęs kieme ir viską, ką „nustatė“, užsirašė. Po dienos, paskui dar po dienos, vėl pasižymėjo, ką jaučia ir mato. Taip viskas ir prasidėjo.

Pasakoja, dabar pavartęs senus sąsiuvinius ir pats nustemba, kaipgi galėjęs taip smulkiai viską surašyti.

„Orai man visada būdavo labai įdomu. Kodėl negalėčiau užsivesti sąsiuvinio? Paėmiau ir užsirašiau, koks dienos oras“, – smagiai nusikvatoja „sinoptikas“.

Laikui bėgant įrašai jo sąsiuviniuose tapo išsamesni. Ėmė tris kartus per dieną – iš ryto, per pietus ir vakare – orus „suforminti“. Sako, kad ir koks pavargęs būdavo, vis tiek triskart per dieną nepatingėdavo atlikti sau iškeltos užduoties.

1979 metais kartu su žmona ir sūnumi persikėlė gyventi į paties pastatytus namus Kuršėnuose. Persikėlė, bet įpročio fiksuoti orus nemetė. Skirtumas tik tas, kad sąsiuviniuose atsirado įrašai apie orus jau ne Šilėnuose, o Kuršėnuose.

Per daugiau negu 60 metų sukauptoje užrašų krūvoje A. Z. Dovtartas pasigedęs dviejų sąsiuvinių – su 1961 metų orais ir to, kuriame 1974-ieji. 1971 metų sąsiuvinį surado, bet ne su visais lapais. Galvoja, kad galėjo pasimesti, išbyrėti persikraustant, o gal per klaidą, per neapsižiūrėjimą Šilėnuose liko.

„Tiesą sakant, aš į tuos užrašus rimtai net nežiūrėjau, užsirašydavau ir tiek. Todėl ir sąsiuvinių nesaugojau – vieni kambaryje mėtėsi, kiti garaže“, – pasakoja šnekus žmogus.

Neslepia, kad įrašų gausybėje kelių dienų vis dėlto trūksta. Jau neprisimena, dėl ko neužsirašęs orų, bet įtaria, jog tai galėjo nutikti nebent dėl ligos, nes kitos priežasties negalėjo būti. Gaila Alfonsui Zigmantui ir dėl to, kad savo tėvų neišklausė, nepasiteiravo, koks buvo oras jo gimimo dieną – 1942 metų gruodžio 23-iąją.

Sau ir draugams

Namų šeimininkas pasakoja didelių mokslų nebaigęs, visą gyvenimą dirbo vairuotoju ir tuo buvo labai patenkintas.

„Energijos visada turėjau daug, ir dabar, kai jau einu 83 metus, tebegaliu karnizais lakstyti“, – postringauja ponas Alfonsas.

Pasakoja, kiekvieną rytą, išėjęs į kiemą, pirmiausia patikrinantis visus lauko termometrus, jų turi trejetą – vieną pagrindinį ir du pagalbinius. Tada apžiūri savo ir kaimynų namų kaminus – rūkstantys dūmai parodo, į kurią pusę vėjas pučia – šiaurės, rytų ar pietų. Viską tiksliai užsirašo. Jei kokį parskridusį paukštį pamato, ir tai sąsiuvinyje „užprotokoluoja“.

Antras įrašas atsiranda po vidurdienio, o trečią kartą sąsiuvinį užsirašyti paima vakare, nepaisant to, ar svečių turėtų, ar su draugais pirtelėje laiką leistų. Nueina į pirtelę, ir jau rūpi įvertinti, kokie orai – įvertinęs skuba užrašyti.

O būna, kad patys svečiai savo kalbomis paskatina tuos stebuklingus orų sąsiuvinius atsiversti, jog įsitikintų, ar viską teisingai atsimena.

Kuršėniškis per tiek stebėjimo metų pajuto besikartojančių orų tendencijas. Iš to yra padaręs išvadas. Pavyzdžiui, jei gruodžio 8-ąją pašalę, žino, kad per Kalėdas bus šlapia. Ir atvirkščiai. Bet pernykštis ir šiųmetis gruodžio mėnesiai, anot pašnekovo, tokias tendencijas ėmė ir sumaišė.

„50 metų atitikdavo toks spėjimas, o šiemet jau ne. Matote, kas su gamta darosi. Senoviniai spėjimai nebeveikia! – sako pašnekovas. – Gamta keičiasi. Iš dalies žmonės dėl to kalti – kaip lėktuvais dangų raižo, bado, o kokie gaisrai – tūkstančiai hektarų dega.“

Diena iš dienos žymėdamas orus pastebėjęs, kad daugmaž kas pusmetį orai daugiau mažiau kartojasi, lyg kažkokie orų ratai.

Gamta rodo ženklus

Orų prognozėmis ir prognozuotojais, kuriuos mėgsta pašiepti tautiečiai, A. Z. Dovtartas nenusivylęs. Esą sinoptikai dažniausiai teisingai nuspėja, bėda tik, kad neįmanoma nuspėti visko, ypač vasariškų orų.

„Prieš daug metų, prisimenu, šieną vežiau. Užslinko tokie debesys, perkūnija, kad nėra, kur dėtis, liūtis. Žiūriu, ūkio didžiųjų svarstyklių pastogė! Su didžiausia priekaba įvažiavau. Valio! Praėjo, prašniokštė lietus 10–15 minučių, saulė išlindo. Grįžau namo – čia lietaus nė ženklo. Šieną susikroviau“, – pasakoja.

Ženklų, leidžiančių nuspėti, kokie orai laukia, Alfonsas Zigmantas irgi turi. Jeigu debesys prie miško melsvi, rytoj, žino, bus atodrėkis. Jeigu apie mėnulį ratilai matosi, po maždaug trijų parų lis. Jeigu saulė leidžiasi ir abipus jos – stulpai, tai kažkur Skandinavijoje lyja, o po kelių dienų lis ir Lietuvoje.

„Sakydavo, kad pas mus šalčiai iš Maskvos ateina. Bet kad nebeateina. Gal iš principo! Pastebėjau, kad dabar dažniau orai ateina iš Anglijos – maždaug po dviejų savaičių.“

O va, šiemetis pavasaris, tikina kuršėniškis, jau tikrai ateina. Bet ateina, jo žodžiais, pagąsdindamas taip, kad per keturis pirštus namų darželyje išlindusius tulpių stiebiukus jam teko pridengti.

Ir rožė orų stebėtojo kieme pirmuosius lapelius išleido per saulėtas dieneles.

„Girdėjau per žinias, kad sula bėga. Ankstesniais metais lazdynai tik kovą žydėdavo, o šiemet – sausį. Todėl žiema šiemet neturėtų užsitęsti. Paminėsit mane“, – šypsosi A. Z. Dovtartas.

Edita AKSOMAITIENĖ / ŠIAULIŲ KRAŠTAS

Gintarės DAKNYTĖS nuotr.