Padžiovė spyną

Pieno fermos durys užvertos dar viename ūkyje.

„Jei valstybė nepakeis požiūrio į žemės ūkį – jo tiesiog neliks, – sako ką tik pienininkystės atsisakęs Kėdainių r. ūkininkas Zigmas Ričkus, – kas ketveri metai keičiasi įstatymai ir prioritetai. Pieno ūkyje turi dirbti 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę, o tikrintojų – nesibaigiančios voros. Vieni – dėl fermos kvapų, kiti – dėl kokio nors naujo reglamento ar ūkio dokumentacijos. Bandžiau anūkui perduoti pieno ūkį, bet jaunimui nepatrauklu dirbti beveik veltui ir dar tokios didelės rizikos zonoje. Per visus 23 pieno gamybos metus galbūt tik ketveri buvo su nedideliu pelnu, o likusieji – lopyti pajamomis iš augalininkystės ūkio. Jaunimui tokios „agrarinės ekonomikos“ nesuprasti.“

Ūkininkavimas „į minusą“

Pasak du agronomo diplomus (Tytuvėnų žemės ūkio technikumo ir Lietuvos žemės ūkio akademijos) turinčio ūkininko Z. Ričkaus, agrariniame versle viską reikia daryti laiku ir ryžtingai. Žemės ūkiui jis atidavė 51 metus. Ir tai dar ne pabaiga – atsisakęs pienininkystės, pasiliko augalininkystės ūkį, duonos turės.

Vertinga agronomo patirtis Z. Ričkui pravertė Atgimimo („persitvarkymo“) laikais, kai vieną ūkio formą teko keisti kita. Žemės ūkio bendrovė tuomet buvo patrauklus 24 darbuotojų pasirinkimas, gyvavo 8 metus. Keičiantis politinei agrarinio sektoriaus situacijai, Z. Ričkus atsiskaitė su pajininkais ir įkūrė nuosavą ūkį. Pradėjo su 250 ha žemės ir 65 karvėmis. Šių metų liepą dirbo 800 ha ir laikė 150 pieno veislės galvijų – holšteinizuotų Lietuvos juodmargių.

Per du pienininkystės dešimtmečius Z. Ričkus rūpinosi karvėms patiekti kuo vertingesnio pašaro, nes sakoma, kad pienas karvei – ant liežuvio. „Produktyvumą ištempė raudonieji dobilai, – ŪP pasakoja Z. Ričkus, – subalansuotas šėrimas davė netikėtą rezultatą. Žiemą karvės pieno duodavo daugiau nei vasarą. Pastaraisiais metais iš karvės per laktaciją buvo melžiama vidutiniškai apie 11 tūkst. kg pieno.“

Visą pieno ūkio egzistavimo laikotarpį Z. Ričkus aukščiausios kokybės pieną (4,42 proc. riebalų ir 3,53 proc. baltymų) tiekė tam pačiam supirkėjui-pieno perdirbėjui. Vyriausybės 2015 m. priimtas vadinamasis Pieno įstatymas atsiskaitymams už pristatytą žaliavą nieko gero nedavė. Supirkėjas prie kainos taikė savo sukurtus kainos priedus. Ūkininkas Z. Ričkus buvo paskaičiavęs, kad per metus pieno gamybos kaštai (pašarai, vaistai, specialistų paslaugos, darbo užmokestis) ūkyje sudaro vidutiniškai 70 tūkst. Eur, pajamos už pieną – 50 tūkst. Eur. Bet kuris verslas bankrutuotų pirmaisiais metais.

Išvaikė valdininkai

Ūkiui modernizuoti Z. Ričkus tik kartą (2004–2006 m.) pasinaudojo europine parama: atnaujino 1960 m. statytą karvių fermą, įrengė melžimo aikštelę, modernią mėšlo šalinimo sistemą, srutų rezervuarą, įsigijo žemės ūkio technikos pašarams ruošti. Vėliau visos investicijos darytos už nuosavas lėšas. „Nuo paramos projektų ūkininkus atgraso dokumentų tikrintojai, – sako ūkininkas Z. Ričkus, – reikalavimai nepakeliami, laikas sugaištas, išlaidos nepamatuojamos, nes „paraminį“ daiktą pardavėjas iškart pabrangina bent 30 proc.“

Pasak ūkininko, skaičiuojant pieno savikainą, labai svarbi sritis – gyvūnų gerovė. Karvės jautriai reaguoja į žmogaus elgesį, pašalinius garsus, visus metus privalomai vienodą pašaro sudėtį ir kokybę. Piendavės susidirgina net nuo melžimo laiko pasikeitimo. „Pastebėjau, kad laikrodžio rodyklių sukiojimas, kai valanda reikia paankstinti ar pavėlinti melžimo pradžią, turi neigiamos įtakos gyvuliams. Skaičiavau, kad kartą pusvalandį pavėluotas 130 karvių melžimas pieno kiekį sumažino 400 kg“, – pasakoja ūkininkas Z. Ričkus.

Šiandien kaime daug nejaukios tylos. Z. Ričkaus ūkio galvijai – visa veislinių produktyvių karvių banda – išvežta į vieną modernų, robotizuotą pieno ūkį Lietuvoje. Galvijus norėjo pirkti ir lenkų ūkininkas, bet ne auginti, o skersti. „Ašarą braukiau, kai karves išvežė, – prisimena Z. Ričkus, – įsidėmėjau, kad tuščios fermos duris užvėriau liepos 10 dieną.“

Gaidžio giedojimas – retenybė

Pasak Z. Ričkaus, tapo tylu ne tik jo ūkio kieme, visame kaime kurtinanti tyla. Kaimiečiai atsisakę ne tik karvių, kiaulių, bet ir vištų. Retenybė rytais išgirsti giedantį gaidį. Nelinksma tampa ir socialinė padėtis. Ūkininkui likviduojant pieno ūkį teko atleisti penkis darbuotojus – penkių šeimų maitintojus. Kaime šiandien rasti darbą sunku, netgi neįmanoma, ypač vyresnio amžiaus žmogui. Vienas pienininkystės ūkis sukurdavo dešimtis darbo vietų kaime ir mieste. Augalininkystė, kuri nūnai liko Z. Ričkui, – sezoninis verslas, daug darbo rankų nereikia. Kaip sumanus vadybininkas, laiku numatantis verslo kryptis, Z. Ričkus prieš trejus metus ant pastatų stogų įsirengė 50 kW saulės jėgainę. Tuomet dar nebuvo tokios panikos dėl alternatyvios energetikos, painių reglamentų ir aštrios konkurencijos dėl paramos projektams. Ūkininkas viską įsirengė savo lėšomis ir neturėdamas už vartų trepsinčių tikrintojų. Būtent valdininkų vizitai atbaido norinčiuosius investuoti į kaimo verslus.

„Kai turėjau pieno ūkį, darbą pradėdavau apie 6 val. ryto, – kalba ūkininkas Z. Ričkus, – dabar ramiai gyvenu. Vienoje buvusioje fermoje įsirengiau grūdų saugyklą, nuosavos elektros turiu daugiau, nei galiu sunaudoti, vis laukiu ir tikiuosi, kad anūkas perims ūkį.“

Eimanto BIČIAUS ir redakcijos nuotraukos

Justinas ADOMAITIS

ŪP korespondentas