Pakako vieno užsispyrusio žemaičio... ir žemaitukai išliko

Plungės rajono Noriškių kaimo ūkininkas Vidmantas Gendvilas pirmuosius žemaitukus nusipirko 1993–1994 metais – dar iki susikuriant Žemaitukų arklių augintojų asociacijai (1996). Priėmęs tokį sprendimą, plungiškis metė verslą ir atsidėjo savo vaikystės svajonei – ant ežero kranto pasistatyti namą, laikyti bites, auginti žemaitukus ir veisti lietuvių skalikus. Skubėti vertė žinojimas, kad Lietuvoje belikę tik trys dešimtys žemaitukų veislės žirgų. Namas jau buvo pastatytas, tiesa, ne ant ežero, o ant Babrungo upės užtvankos (žmonių Plungės jūra vadinamos) kranto – žmonos Dianos tėviškėje. Po ją dabar risnoja žemaitukai, laigo lietuvių skalikai, augalų žieduose dūzgia bitės.

Skambėdavo dainų festivaliai

Pirmoji į V. Gendvilo ūkį atkeliavo žemaitukų veislės kumelė Troja – ją pirko Klaipėdoje. Po to, išgirdęs, kad Rietavo aukštesnioji žemės ūkio mokykla parduoda iš Vilniaus žirgyno anksčiau įsigytus žemaitukus, išskubėjo ten. Į namus grįžo su Taika ir Karkle, o Žagarę su kumeliuku įsiūlė dėdei, iš kurio vėliau juos atpirko. Taip V. Gendvilas surinko 15 žirgų – gal pusę Lietuvoje išlikusio žemaitukų genofondo. Netrukus sodyboje apsigyveno ir trys lietuvių skalikų kalaitės.

Atsirado vietos ir 50 šeimų bitynui. Ūkininkas viską (nuo rėmų iki avilių) padarė savo rankomis.

Be daugybės pačių įvairiausių talentų, V. Gendvilas turi dar vieną – sugeba bendrauti su žmonėmis ir užkrėsti juos savo idėjomis. „Reikėjo galvoti, kas bus toliau, kaip skleisti žinią apie žemaitukus ir skalikus, kad juos išsaugotume, kaip žemaitukų „liga“ užkrėsti kuo daugiau žmonių, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo ūkininkas. – Aš žirgus veisiau ir pardavinėjau, bet to buvo maža. Stengiausi daugiau bendrauti su žurnalistais, su savo idėjomis patekti į laikraščių puslapius, televizijos ekranus. Susidomėjimas augo, atsirado vis daugiau besidominčiųjų. Daug prisidėjo ir žygiai žemaitukais prie Juodosios jūros, valdovų – Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės – meilės keliu (žygis į Krokuvą), Vaidoto Digaičio žygis žemaitukais aplink Baltijos jūrą.

Mes, plungiškiai, taip pat nesnaudėme, – pasakojimą tęsė V. Gendvilas. – Susibūrėme į Žemaičių kultūros draugijos Plungės skyrių „Gondinga“. Mane išrinko pirmininku. Pats negalėjau patikėti: aš esu paprastas ūkininkas, o mano pavaduotoja – istorijos mokslų daktarė Jolanta Skurdauskienė! Draugijoje buvo ir gydytojas Kęstutis Vaitkus, kitų Plungėje gerai žinomų žmonių. Todėl ir veikti plačiai bei įdomiai galėjome. Organizavome mokslines konferencijas apie žemaitukus ir skalikus, nuo 2007-ųjų rengėme žemaitukų ištvermės bandymus kunigaikščių Oginskių pereinamajai taurei laimėti, įvairias kitas varžybas, kuriose žemaitukai galėjo parodyti savo ištvermę ir jėgą.“

V. Gendvilas sakė, kad draugijos nariams rūpėjo ne tik žemaitukai ar skalikai, bet ir žemaičių kalba – kaip ją išsaugoti. Tuomet entuziastai sugalvojo rengti žemaitiškos dainos festivalius-konkursus „Esam ė būsem“. Kalbant apie šį konkursą, negalima pamiršti puikios raitelės ir dainininkės, ūkininko dukros Austėjos (sceninis vardas Austieja), kuri su šiauliškių grupe „Liūts, mergiala ė dvė žovis“ tapo ketvirtojo festivalio nugalėtojais. Šią dainininkę dabar žino visa Lietuva. Internete pernai, paskutinę gruodžio dieną, labai plačiai nuskambėjo jos žemaitiškai atliekama daina ŽGŽ („Žiaurē graži žėima“).

Kiek patylėjęs pašnekovas nusišypso ir sako: „Kai dabar pagalvoju, negaliu patikėti, kad tiek padarėme! Jei tai reikėtų pakartoti dabar, nė už ką nesiimčiau. Įsivaizduokit, kiek pinigų tokiems renginiams surinkti reikėdavo! Kaip aš tiek rėmėjų rasdavau, nelabai ir suprantu. Bet juk visuomet taip: kai nežinai, kas tavęs laukia, atrodo lengva. Draugijos Plungės skyriui pirmininkavau šešerius metus. Pajutęs, kad nebeturiu naujų idėjų, iš šio posto pasitraukiau. Žemaitukai materialių turtų man nesukrovė, bet dvasinių... išvardyti neįmanoma.“

„Man pasisekė!“

Neiškentusi paklausiau, kaip žmona susitaikė su tuo, kad jis metė verslą ir ėmė auginti žemaitukus bei skalikus, ypač jei iš to didelės naudos nebuvo. „Su žmona man pasisekė! – nė akimirkos nesuabejojęs atsakė Vidmantas. – Ji – mokytoja, niekada dideliais pinigais nesižavėjo, svarbu, kad būtų už ką duonos nusipirkti...“ Diana Gendvilienė, išgirdusi, ką vyras atsakė į mano klausimą, nusijuokė: „Žinoma, kad pasisekė.“ Ir ji teisi. Ne visuomet lemta dviem vienodai mąstantiems, į gyvenimą vienodai žiūrintiems žmonėms susitikti, o jie ėmė ir susitiko... pirmoje klasėje.

„Nuo pat vaikystės jaučiau, kad ji bus mano žmona. Žinojau, kad yra labai protinga, nes jos mama buvo mokytoja, o tėtis ir brolis – labai geri šachmatininkai. Aš esu iš paprastos šeimos, gerokai padykęs, matyt, dėl to net vyresnių klasių vaikai mane „vadu“ vadindavo“, – šypsodamasis pasakojo Vidmantas. Diana tik pritariamai galvą linksėjo. V. Gendvilas prisipažino, kad gana dažnai, kol jo būsimoji žmona klasėje sėdėdavo ir atidžiai klausė, ką aiškina mokytojai, jis, pabėgęs iš pamokų, braidydavo Babrungo pakrantėmis šalia jos namų.

Juodu vėl susitiko Sąjūdžio metais. Jis buvo ką tik grįžęs iš sovietinės armijos. Aktyviausi plungiškiai organizuodavo susirinkimus, diskutuodavo, kalbėdavo, planuodavo. Diana iš to viso būrio pažinojo tik jį, tad priėjo pasikalbėti. Taip viskas ir prasidėjo. Netrukus gimė trys vaikai: Vilius šiuo metu darbuojasi Norvegijoje, Tadas, labiausiai už visus užsikrėtęs žemaitukų „liga“, ėmė sekti tėvo pėdomis ir jauniausioji Austėja. Ji šiuo metu dirba Kelmės mažajame teatre. Tačiau kad ir kuo V. Gendvilo vaikai užsiimtų, visiems į kraują įaugę žemaitukai. Visi jie – puikūs raiteliai, kaip ir jų tėvas, gerai suprantanta, kad neleistina prarasti žemaičių kalbos, žemaičių žirgų ir lietuvių skalikų.

Svajonės nepalieka

Ūkininko V. Gendvilo profesija – bitininkas. Jis yra baigęs Kauno aukštesniąją žemės ūkio mokyklą. Tačiau jau septintoje klasėje susidomėjo žemaitukais ir skalikais. Vidmantas dėkingas likimui, kad šis jam padėjo svajonę paversti tikrove. Šiandien ūkininko pievoje ganosi penki žemaitukai, tarp jų – žirgas Žėrnis (nereikia stebėtis žemaitiškais žirgų vardais, nes juos parinko žemaitis), kuris drauge su T. Gendvilu nėra pralaimėję nė vienų varžybų. Atskirai nuo kitų keturių žemaitukų ganosi dailus ir žvilgantis eržilas Kuovs.

„Žemaitukai dabar jau nebe mano, o sūnaus rūpestis. Jei prireikia pagalbos, padedu. Lietuvoje žemaitukų dabar yra apie 800, tad jiems išnykimas nebegresia, – pasakojo pašnekovas. – Dar šių žirgų augintojus ir Europos Sąjunga remia. Tiesa, nedaug – per metus už žirgą gaunam po 200 eurų, bet vis šis tas... Skalikų padėtis gerokai prastesnė. Pasaulis turi daug pačių įvairiausių veislių šunų, tad mažos šalies vienintelė išvesta ir nuo viduramžių žinoma veislė – lietuvių skalikai – niekam neįdomi. Jų kol kas Lietuvoje 300–400 ir trečdalį esu išveisęs aš. Todėl jais ir rūpinuosi. Turiu šešias kales ir du patinus. Džiaugiuosi, kad šuniukus perka vis jaunesni žmonės, matyt, atėjo į protą ir suvokė, kad būtina išsaugoti tai, ką protėviai paliko.“

Yra toks visiems gerokai pabodęs posakis: „Vienas lauke – ne karys.“ Pasirodo, kad kartais užtenka ir vieno užsispyrusio žemaičio, visomis jėgomis siekiančio savo svajones paversti realybe, ir jam pasiseka. Padeda šeima, randa bendraminčių. Taigi šis Žemaičių draugijos atminimo ženklu „Už nuopelnus Žemaitijai“ apdovanotas vyras ne tik namą pastatė, du sūnus ir dukrą Lietuvai padovanojo, ne vieną medį pasodino (dabar jau iš savo pasodintų ąžuolų gilių naujus medžius sodina), bet ir padėjo Lietuvai išsaugoti žemaitukus bei skalikus.

Roma MĖČIENĖ

ŪP korespondentė

Vidmanto GENDVILO nuotraukos

2021-04-18