Palmių aliejaus karas: Europa prieš Indoneziją

„Europa palmių aliejui kelia aukštesnę kartelę nei Europos biodyzelinui, kad apsaugotų savo rinką. Mūsų ūkininkai už tai moka kainą“, – „The Jakarta Post“ sakė Indonezijos prekybos ministras Budi Santoso.

Ginčas susijęs su dar 2018 m. priimta Europos Sąjungos (ES) atsinaujinančiosios energijos direktyva (RED II), kuria buvo apribotas augalinės kilmės biodyzelino kiekis, įskaitomas į valstybių narių atsinaujinančiosios energijos tikslus, o iki 2030 m. numatyta visiškai atsisakyti iš palmių aliejaus pagaminto biokuro.

ES, trečia pagal dydį Indonezijos palmių aliejaus produktų paskirties šalis ir pagrindinė Indonezijos biodyzelino rinka, nuo 2019 m. įvedė 8–18 procentų kompensacinius muitus, teigdama, kad biodyzelino gamintojai didžiausioje Pietryčių Azijos ekonomikoje naudojosi dotacijomis, mokesčių lengvatomis ir mažesnėmis nei rinkos žaliavų kainomis.

Skirtingos pozicijos

B. Santoso pasiskundė ir Pasaulio prekybos organizacijai (PPO), kuri iš dalies palaikė Džakartą. Pasak PPO, Europos atsinaujinančiosios energijos direktyva (RED II) gali pasirodyti esanti diskriminacinė ir sukelti nesąžiningą konkurenciją. Tuo pačiu metu tarptautinė prekybos organizacija teigia, kad ES turi teisę vykdyti savo tvarumo politiką. Džakarta nori, kad Briuselis sušvelnintų taisykles, tačiau ES atsisako.

Indonezija grasina griežtomis atsakomosiomis priemonėmis – nuo ​​griežtesnės Europos produktų kontrolės iki didesnių importo tarifų. Ministras jau yra užsiminęs, kad Indonezija pirmenybę teiktų pieno produktams iš Australijos ir Naujosios Zelandijos, jei ES nesutiks su kompromisais.

Pasekmės pieno rinkai

Tai galėtų turėti tiesioginių pasekmių ir kai kurių ES šalių pieno sektoriui, rašo „Nieuwe Oogst“. Nyderlandai yra pagrindinis pieno miltelių ir sūrio tiekėjas Indonezijai, kurio metinė eksporto vertė viršija 150 mln. eurų. Be to, ši pieno rinka sparčiai auga – vidutiniškai 7 proc. per metus.

O šioje šalyje pieno produktų paklausa didėja ne tik dėl augančios vidutiniosios klasės, bet ir dėl vyriausybės programų. Pavyzdžiui, pienas vaidina svarbų vaidmenį prezidento Prabowo Subianto nemokamų pietų programoje milijonams moksleivių ir nėščiųjų.

Kitaips sakant, Indonezija yra svarbi pieno produktų rinka. Būdama didžiausia Pietryčių Azijos ekonomika, ji turi didelį augimo potencialą.

Sutartis ir protekcionizmas

Pernai ES ir Indonezija pasirašė laisvosios prekybos susitarimą (CEPA). Tuomet Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen pareiškė, jog „Europa ir Indonezija yra tvirtai įsipareigojusios siekti taikos, stabilumo ir taisyklėmis pagrįstos tarptautinės tvarkos ekonominio neapibrėžtumo ir geopolitinio nepastovumo laikotarpiu“.

Tačiau kad įsigaliotų CEPA susitarimas turi būti ratifikuotas visų 27 ES valstybių narių. Šis procesas dar net neprasidėjęs.

„Nors vidaus protekcionizmas gali kelti kliūčių, bendra strateginė logika, bendri tikslai dėl dekarbonizacijos, diversifikacijos ir ekonominio atsparumo turėtų paskatinti abi šalis siekti tinkamo kompromiso. Čia atsiranda reali galimybė“, – portalui „The Energy Pioneer“ sako Yanis Bourbon Nikolopoulos, jaunesnysis mokslo darbuotojas Europos Azijos studijų institute, kurio specializacija – ES ir Azijos santykiai.

Geopolitiniai veiksniai

Kinija jau seniai laikoma sistemine varžove ir grėsme demokratinėms normoms. Tai paskatino daugelį šalių diversifikuoti savo tiekimo grandines, atitolinant jas nuo Pekino, kurio augančios geopolitinės ambicijos, įskaitant karinį agresyvumą Pietų Kinijos jūroje ir didėjantį spaudimą Taivanui, kelia nerimą liberalioms demokratijoms, besirūpinančioms suverenitetu ir regioniniu stabilumu.

JAV, tradiciškai buvusi ilgalaikė ES ir ASEAN sąjungininkė, tapo mažiau nuspėjama partnere. Donaldo Trumpo administracijos valdymo laikais grįžimas prie tarifų protekcionizmo ir ekonominio izoliacionizmo sukėlė susirūpinimą dėl JAV vykdomos politikos. Reaguodamos į tai, daugelis demokratinių valstybių dabar siekia išsaugoti taisyklėmis pagrįstą tarptautinę ekonominę tvarką, kartu pritaikydamos ją prie kintančios labiau susiskaidžiusio politinio kraštovaizdžio realybės.

Kaip pažymi Y.B. Nikolopoulos, Užsienio prekybos susitarimas (LPS) „gali sukurti tokią nuspėjamą aplinką, kurios reikia tiek vyriausybėms, tiek įmonėms klestėti, pernelyg nepasikliaujant nė viena iš didžiųjų valstybių. Toks subalansuotas aljansas galėtų tapti modeliu, kaip įveikti tą patį geopolitinį spaudimą.“

Nori draugauti

Indonezija yra pirmaujanti svarbiausių žaliavų, įskaitant nikelį, palmių aliejų, gumą, kavą ir kakavą, tiekėja. Kita vertus, ES yra viena didžiausių pasaulio ekonomikų ir prekybos, tvarumo ir reguliavimo sistemų tendencijų kūrėja, sukurianti tvirtą pagrindą abipusiams interesams ir bendradarbiavimui.

Tuo pačiu metu Indonezijoje taip pat norima geresnių prekybos santykių su Europa. „Ministras akcentuoja palmių aliejaus svarbą milijonams darbuotojų. Jau daugelį metų prašome sustabdyti miškų kirtimą dėl plantacijų“, – sako Achmadas Surambo, įmonės „Sawit Watch“, tiriančios palmių aliejaus gamybos socialines ir aplinkosaugines pasekmes, direktorius. „Nuo moratoriumo pabaigos 2021 m. plantacijos vėl plečiasi, o darbuotojų teisės mažėja, o ne stiprėja. Gerai, kad ES įsikiša.“

Pasak A. Surambo, prekybos konfliktas iškelia nemalonų pasirinkimą: Europa nori kovoti su miškų naikinimu, tačiau rizikuoja savo santykiais su svarbia prekybos partnere.

Parengė Ričardas Čekutis