Palmių aliejaus priedanga – smūgis šalies ūkininkams

Situaciją komentuoja Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas NAGEVIČIUS ir biodegalų gamybos įmonės „Kurana“ (Pasvalys) generalinis direktorius Jurgis POLUJANSKAS.

Martynas NAGEVIČIUS:

Lietuvoje biodegalai yra maišomi į benziną – tai labai sena tradicija, dar prezidento Antano Smetonos laikais būdavo prievolė į benziną įpilti spirito, gaminamo iš vietinių kvietrugių arba kukurūzų. Anksčiau buvo siekiama mažinti priklausomybę nuo naftos produktų importo, o dabar – dar prisideda ir klimato kaitos problema. Deginant biodegalus, klimato kaita neskatinama, o degant naftos gaminiams – skatinama. Tiek į benziną, tiek į dyzeliną galima įpilti tam tikrą kiekį biodegalų, daugiau neleidžiama dėl įvairių priežasčių – dėl standartų reikalavimų, dėl ribojimų, numatytų alternatyviųjų degalų teisės aktuose, ir pan.

Į benziną ir dyzeliną dabar gali būti maišomi pirmosios ir antrosios kartos biodegalai. Iš esmės jie niekuo nesiskiria, jokia chemijos laboratorija nenustatys, ar tai yra pirmosios, ar antrosios kartos degalai. Jie skiriasi tik tuo, kad pirmosios kartos biodegalai gaminami iš žaliavų, kurios dar galėtų būti naudojamos maistui ar pašarams, t. y. pagaminti iš rapsų, kvietrugių, kukurūzų. O antrosios kartos biodegalai yra gaminami iš žaliavų, kurios negali būti naudojamos – jie yra pagaminti iš atliekų. Tos atliekos – naudotas aliejus. Idėja labai graži – po to, kai panaudojamas aliejus, jo neišmesti, kažkur neišpilti, bet tiesiog dar kartą panaudoti ir iš jo pagaminti biodyzeliną. Problema ta, kad antrosios kartos biodegalai laikomi kaip ir geresniais, jiems teikiami įvairūs prioritetai, jų kaina yra didesnė. Todėl ir atsiranda noras pagaminti antrosios kartos biodegalus iš pirmosios kartos žaliavų. Esant tokiai situacijai, prigalvojama sukčiavimo schemų, kai paimamas paprastas importuojamas palmių aliejus, kažkur Kinijoje išduodamas sertifikatas, kad tai yra naudotas palmių aliejus, ir jis parduodamas brangiau nei nenaudotas aliejus. Taip daroma todėl, kad iš jo būtų galima pagaminti biodegalus, kurie būtų laikomi antrosios kartos biodegalais.

Šitoks sukčiavimas Lietuvoje kelia problemų, nes tokie biodegalai išstumia vietinių gamintojų žaliavas, iš kurių gaminama ši degalų rūšis. Tai reiškia, kad kuo daugiau yra importuojama kiniškų biodegalų su padirbtais sertifikatais, tuo mažiau Lietuvoje iš vietos ūkininkų superkama rapsų, kvietrugių, kukurūzų, tinkančių gaminti pirmos kartos biodegalus. Jeigu ten biodegalai būtų gaminami iš atliekų, tai būtų galima sakyti – pralaimėjome konkurencinę kovą, bet kai pralaimime dėl sukčiavimo, tai tada – neteisybė ir žala ūkininkams. Vietoj to, kad mes pridėtinę vertę kurtume Lietuvoje, – čia augintume žaliavas ir gamintume iš jų biodegalus bei mažintume importuojamos naftos kiekį, – importuojamą naftą pradedame keisti į importuojamus biodegalus su padirbtais sertifikatais.

Kyla interesų konfliktas – palmių aliejaus importuotojai siekia savo lobistinių tikslų, ES ūkininkai – žaliavų augintojai – savo. Prancūzija pirmoji uždraudė palmių aliejaus importą į savo šalį todėl, kad žaliava būtų perkama iš jos ūkininkų. Mat Prancūzijoje – jau sena tradicija pirmiausia ginti savo šalies ūkininkų interesus. Pretekstas atsisakyti palmių aliejaus yra tikrai geras, nes jis gaminamas iš Gvinėjinių alyvpalmių, auginamų Indonezijoje, Malaizijoje, kertant miškus. Štai Malaizija kaltina ES, kad joje ginami Europos ūkininkai, tokiu būdu jiems suteikiant didesnes galimybes, o ES sako kovojanti prieš palmių aliejus ir miškų naikinimą. Mes giname nacionalinę ekonomiką ir vietos ūkininkus – taip šalys iš tikrųjų ir turi elgtis. Reikėtų pažymėti, kad abi priežastys yra svarbios – ir miškų išsaugojimas ten, ir mūsų ūkininkų interesų gynimas.

Dabar iš trečiųjų, daugiausia Azijos šalių, keliauja tokie aliejaus kiekiai, kad ES pradėjo skaičiuoti, jog teoriškai ten neįmanoma tiek suvartoti aliejaus. Skaičiai rodo, kad aliejaus daugiau sunaudojama nei jo pagaminama. Todėl atsirado įtarimų, kad sukčiaujama, taip išvengiant palmių aliejaus eksporto į Europą draudimų. ES užduotis – ginti aplinkosauginius principus, kad nebūtų naudojama žaliava, kurios gamybai kertami miškai, ir ginti vietos ūkininkus, kad tie pinigai liktų žemės ūkiui čia, ES viduje.

Jurgis POLUJANSKAS:

Lietuvos biodegalų gamintojai situaciją stebi su nerimu ir teigia, kad neaiškios kilmės panaudoto aliejaus importą į ES būtina kontroliuoti teisės aktais. Šalies verslas su šia problema yra susipažinęs ir seka tiek Lietuvos, tiek ES institucijų veiksmus, siekiant kontroliuoti situaciją UCO patenkant į ES rinką.

Lietuvoje biodegalai gaminami iš vietinės žaliavos, tad didelė įvežtinio UCO dalis pirmiausia būtų smūgis vietos ūkininkams, kurie daug grūdų parduoda biodegalų pramonei. Be abejo, dėl padidėjusios nesąžiningos konkurencijos tikrai nukentėtų ir vietos gamintojai.

Biodegalai Lietuvoje daugiausia gaminami iš rapsų, maistui netinkamų kvietrugių, kukurūzų, taip pat iš maisto pramonės atliekų. Kol kas įvežtinio UCO dalis, jei ir yra, tai minimali, bet, atsižvelgiant į situaciją kitose ES šalyse, akivaizdu, kad ji bet kada gali padidėti. Svarbu, kad su šia problema būtų kovojama ir ES lygiu, ir atskirose valstybėse. Pirmuosius žingsnius kai kuriose ES šalyse jau matome.

Lietuva turi skatinti savų biodegalų naudojimą – tai didina energetinę nepriklausomybę ir mažina naftos naudojimą transporte. Tai itin svarbu šių dienų kontekste, kai Lietuva turi konkrečius įsipareigojimus mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Skaičiuojama, kad biodegalai išmeta 80 proc. mažiau anglies dvideginio nei degalai, pagaminti iš naftos, tad jų naudojimas yra vienas iš sprendimų kovojant su klimato kaita.

Skaičiuojama, kad Lietuvos biodegalų gamintojai kasmet iš vietos ūkininkų nuperka žaliavų už 272 mln. Eur. Mes, Lietuvos biodegalų gamintojai, teigiame, kad suklastotų biodegalų tiekimas į ES pirmiausia taps smūgiu šalies ūkininkams, kurie nemažą dalį užauginamos žaliavos parduoda biodegalų pramonei. Kadangi ES suklastotų biodegalų importo keliamas problemas kol kas sprendžia pasyviai, o UCO tampa vis didesne landa palmių aliejaus importui, iniciatyvos imasi tik kai kurios atskiros ES šalys.

Redakcijos nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.